XX a. pabaigoje tai būtų skambėję net ne makabriškai, o tiesiog absurdiškai. Atsakomybę už tai, kad šiandien toks priekaištas skamba visai įprastai, turbūt tiksliausia būtų priskirti Aliaksandrui Lukašenkai.
Bet posovietinė baltarusiška politika negalėjo nulemti pokyčių Europoje. Kaip ir kiekvienas tironas, A.Lukašenka nekuria politinės padėties, jis ta padėtimi piktnaudžiauja. Todėl jis yra labai geras mūsų problemų indikatorius, bet pačių problemų reikia ieškoti giliau.
V.Janukovyčiaus pareiškimas akivaizdžiai liudija smarkiai sumenkusį gyvenimo kontrastą tarp Rytų ir Vakarų Europos. Juk ukrainiečiai – tokie pat homo sovieticus, kaip ir lietuviai ar estai. Logiškai mąstant, jiems Europa taip pat turėtų atrodyti blizgių žurnalų, gražių vitrinų ir nemokamų pietų rojus, į kurį reikia patekti bet kokia kaina. Bet taip nėra.
Ukrainiečiai – tokie pat homo sovieticus, kaip ir lietuviai ar estai. Logiškai mąstant, jiems Europa taip pat turėtų atrodyti blizgių žurnalų, gražių vitrinų ir nemokamų pietų rojus, į kurį reikia patekti bet kokia kaina.
Dar net neatėjus lemtingajam penktadieniui šiai problemai rastas raminantis paaiškinimas. Esą tik V.Janukovyčius nenori į ES, patys „Ukrainos žmonės“ to nori. Rimtai išnagrinėti tokiam argumentui reikėtų atskiro teksto.
Čia pakaks priminti, kad „Ukrainos žmonės“ yra ne tik tie, kurie susirenka Kijevo gatvėse, ir kad V.Janukovyčius kadaise buvo išrinktas iš dalies kaip tik dėl savo „euroskepticizmo“.
Matyt, jau turėčiau pabrėžti, kad tikrai nesu iš principo nusistatęs prieš vienokį ar kitokį Ukrainos suartėjimą su Europa ir apskritai Vakarų pasauliu. Net galiu suprasti ir iš dalies sutinku su savotišku „lietuviškos atsakomybės“ už kadaise buvusias LDK valdas principu (tik nemanau, kad šis principas neatsiejamas nuo tų valdų narystės ES klausimo).
Visos šios mintys man gražios, kaip ir kitiems. Kaip ir kitiems, man patinka matyti, kad bent kai kuriems ukrainiečiams ne blizgūs žurnalai ir nemokami pietūs, o pati Europos idėja atrodo brangi ir graži.
Bet kaip tik dėl to man atrodo svarbu sau ir kitiems vis iš naujo žiauriai priminti: mes čia svarstome ne estetines problemas. Romantiški vaizdeliai, piešiantys Europą nuo Vladivostoko iki Lisabonos ar dar kaip kitaip, čia niekuo dėti.
Taigi, homo sovieticus (jei tik šis terminas vis dar turi prasmę) Europa vis mažiau vilioja. Tai ne tik Ukrainos pademonstruotas faktas. Jis pats kaip faktas yra daug svarbesnis už savo priežastis. Jei Europa iš tikrųjų praranda politinės svajonės ar oazės vaidmenį pasaulyje, tai yra labai rimta visos ES problema.
Ji susijusi ne tik su Rytų partnerystės politika, bet ir su, pavyzdžiui, dažnai aptariamais imigracijos klausimais. Tame kontekste taip pat ryškėja įdomi aplinkybė: net labai konkrečiai geresnio gyvenimo ieškantys pabėgėliai nebelaiko Europos nuostabiausiu pasaulio kampeliu, dėl kurio verta leistis į sekinančią kelionę.
Vis dažniau pabėgėliai Europą vertina kaip žmogaus teisę ar net kolonizuotiną teritoriją. Tai nėra vien europietiško multikultūralizmo problema, greičiau mums nepalankių globalių permainų ženklas.
Jei rimtai žiūrėsime į istoriją, tai vienintelis dalykas, kuris tikrai susieja senovės Graikiją ir šių dienų Vokietiją, yra gero, gražaus ir patogaus pasaulio kūrimas.
Jei rimtai žiūrėsime į istoriją, tai vienintelis dalykas, kuris tikrai susieja senovės Graikiją ir šių dienų Vokietiją, yra gero, gražaus ir patogaus pasaulio kūrimas.
Pasaulio, kurio centre yra žmogus ir kuris visas tarnauja žmogui. Pasaulio, kuris tam tikra prasme atskiria žmogų nuo žiaurios „natūralios aplinkos“ ir iki minimumo sumažina neišvengiamas žmogui gyvenimo kančias ir nepatogumus.
Todėl Europoje pirmiau negu bet kur buvo panaikinta vergovė ir baudžiava, atsirado laisvas miestiečių luomas ir nuosekliai daugėjo gerai gyvenančių žmonių. Pramonė, statyba, medicina – viskas čia siekė padėti, palengvinti ir įpatoginti.
Net ir šių dienų globaliame pasaulyje keliautojas niekur nepajus tokio per šimtmečius ištobulinto rūpesčio, komforto ir socialinio saugumo kaip Europoje.
Manau, kad ir europietiško kolonizmo sėkmė (įskaitant net Romos imperijos plėtrą) buvo nulemta ne vien karinio pranašumo. Kultūrų susidūrimuose europiečiai visada galėjo parodyti, kad jų gyvenimo būdas yra labai konkrečiai (pinigais, laisve ar sveikata) palankesnis žmogui. Tai traukė prie Europos ne tik Sovietų Sąjungos gyventojus, bet ir daug ankstesnius istorijos veikėjus.
Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo pradėjome įžvelgti, o šiandien jau ir visai ryškiai matome kitokį Europos paveikslą.
Tai vis dar yra, turbūt, geriausia pasaulyje vieta gyventi žmogui (amerikiečiai mums pavydi atostogų, japonai – gyvenamojo ploto ir tikrai visi gali mums pavydėti klimato). Tačiau kai europiečiai neteko visų imperinių galių ir net ambicijų, o pasaulyje atsirado daug didesnių ir stipresnių valstybių, pakito pats mūsų patrauklumo pobūdis.
Šiandien Europa yra patraukli taip, kaip patrauklus yra lėlių namelis. Kadaise namelis buvo tam tikra prasme užvaldęs už jį didesnius ir stipresnius vaikus. Namelis vedė juos į suaugusiųjų pasaulį, mokė gražaus ir teisingo gyvenimo.
Kiek galėjo, tiek išmokė. Šiandien vaikai jau užaugo ir dabar, atrodo, lėlių namelį prisimena tik tada, kai negali pasidalinti, kas į jį turi daugiau teisių. Jei tokios valstybės kaip Turkija ar net Ukraina tikrai nori prisijungti prie ES, tai greičiau tam, kad Europą paverstų sava, nei tam, kad pačios taptų jos dalimi.
Gali būti, kad patiems europiečiams tokia padėtis nelabai patinka. Galbūt mums nepatinka ne tik apie tai kalbėti, bet net ir apie tai galvoti. Bet tai nesvarbu, kaip visada tokiose situacijose.
Būti pasaulio lėlių nameliu savaime nėra taip jau blogai. Kol lėlių namelis stovi, jo viduje visada bus šilta, gera, patogu, jauku ir šviesu. Toks namelis daugumai žmonių kelia šiltus jausmus, jis gali būti svarbus kaip sentimentas, prisiminimas ar net įkvėpimas.
Labai gerai gyventi Europai yra tiesiog gyvybiškai svarbu. Tai pats svarbiausias mūsų interesas, nes nuo to tiesiogiai priklauso Europos padėtis šiuolaikiniame pasaulyje.
Tačiau šiame pasaulyje net ir lėlių namelio vaidmuo reikalauja aiškaus savo padėtis suvokimo ir kryptingų pastangų. Toks namelis turi prasmę tik tol, kol išlieka gražus ir gali būti atpažįstamas kaip gero gyvenimo modelis. Štai kodėl labai gerai gyventi Europai yra tiesiog gyvybiškai svarbu. Tai pats svarbiausias mūsų interesas, nes nuo to tiesiogiai priklauso Europos padėtis šiuolaikiniame pasaulyje.
Tikroji ES užsienio politika yra jos vidaus politika. Šią nors jau ir ne kartą kartotą tiesą turėtume nuolat patys sau priminti. Mes šiuolaikiniame pasaulyje turime prasmę ne dėl to, kad galime „atsverti“ Rusiją, JAV ar Kiniją.
Priešingai, mes nieko negalime „atsverti“. Užtat galime visiems parodyti gerą pavyzdį. Niekas geriau už mus nepažįsta tikrųjų konkrečių žmonių poreikių. Niekas geriau nemoka istorijos vingiuose rasti naujų gerai gyventi leidžiančių sprendimų. Turėtume naudotis savo tikrąja stiprybe, o ne įkvėpinėti vieni kitus ieškoti jau seniai mus palikusių imperinių galių.
Šiandieninės ekonomikos ir ypač gerovės valstybės krizės akivaizdoje pasaulio pavyzdžio vaidmuo pirmiausia yra rasti naują valstybės valdymo, mokesčių sistemos ir darbo santykių modelį. Tai užduotis, prie kurios ES tikrai verta susitelkti.
Toks atradimas iš tikrųjų suteiktų Europai naują prasmę ir atitiktų natūralų lėlių namelio vaidmenį, kurio net ir labai norėdami artimiausiu metu neatsikratysime.
Jei šio vaidmens tinkamai atlikti nesugebėsime, žavus lėlių namelis vienaip ar kitaip pradės griūti. Netekęs gero pavyzdžio pasaulis ilgainiui gyvens blogiau. O mūsų pačių galiausiai apskritai niekas nebeprisimins.
Patinka mums ar nepatinka, bet padėtis yra kaip tik tokia. Būtų gerai, jei jau pradėtume sugebėti ją suvokti ir priimti.
