Bet kuriuo atveju, solidūs jubiliejai šį bei tą liudija net apie tokį iš pažiūros paauglišką herojų kaip Bondas. Net tie, o dažniau – tos, kurios išgirdusios jo vardą paniekinamai suraukia nosį (moterys nuo to tik pagražėja), tiksliai žino, kaip jis atrodo.
Bondas yra visur, pradedant kino teatrų anonsais ir baigiant miesto legendomis (pasak vienos iš jų, automobilių, kurių numeriai turėdavo skaičius 007, 070 arba 700, kadaise nestabdydavo kelių policija). Kažin, ar tai gali būti atsitiktinumas.
Mano nuomone, tas, kas neskaitė romanų apie Bondą, negali tvirtinti, kad pažįsta ir supranta XX a. antros pusės Vakarų pasaulio mentalitetą. Mat Bondas yra kur kas daugiau nei romantiška svajonė. Net priešingai – jis visiškai neromantiškas herojus. Bondas yra tikrasis Vakarų įsikūnijimas, paskutinis, gal net kiek pavėluotas, vakariečio triumfas prieš visą pasaulį, garsiai išrėktas prieš mums visiems pasineriant į tariamos istorinės kaltės išprovokuotą masinį liūdesį ir savęs baimę.
Tas, kas neskaitė romanų apie Bondą, negali tvirtinti, kad pažįsta ir supranta XX a. antros pusės Vakarų pasaulio mentalitetą.
Žinoma, Bondas mėgsta gerą ir gražų gyvenimą. Tačiau jis taip pat žino, iš ko toks gyvenimas susideda. Jis vertina ne tik maistą, bet ir kulinariją (pasak Flemingo, Bondas mėgdavo įsivaizduoti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip tobulai išvirtas kiaušinis).
Jis daug geria, bet kruopščiai renkasi gėrimus. Bondo alkoholinis meniu gerokai platesnis, nei visų nuvalkiotas martinis, dėl kurio nuolat ginčijamasi, ar jis turėtų būti suplaktas, ar sumaišytas. Jei tiksliai prisimenu, Flemingas šiuo klausimu nepasisakė. Reikalas tas, kad XX a. viduryje martinis buvo labai vertinamas ir net populiarėjantis kokteilis, kurio sudėties ir gamybos technologijos skaitytojams nereikėjo aiškinti.
Tačiau Bondas taip pat yra ir vynų žinovas, labai vertina šampaną, vakarienę, kaip ir dera, baigia brendžiu, amerikietiškus sumuštinius užsigeria alumi, pats kuria kokteilius, o kritinėse situacijose visada po ranka aptinka butelį viskio. Trumpai tariant, Bondas žino, kaip tinkamai pasirinkti. Jo skonis yra tūkstantmečius tobulinto vakarietiško alkoholio vartojimo rezultatas. Ir tai yra būtent kasdienybės menas – Bondas nelankė jokių vyno ragavimo kursų.
Taip, jis mėgsta greitus ir galingus automobilius. Šiuo požiūriu Bondas yra XX a. pradžios vaikas. Aistra greičiui, technikai ir visokiems riaumojantiems aparatams – labai tipiškas tarpukario auklėjimo džentelmenų ir net kai kurių besiemancipuojančių ledi bruožas.
Kaip žinome, Bondas yra paslaptingos kilmės našlaitis, kuris buvo auklėjamas tarpukario Šveicarijoje, o prie britų žvalgybos prisijungė per Antrąjį pasaulinį karą. Bondas mielai lepinasi ir kitomis tradicinėmis džentelmenų pramogomis – golfu, kortavimu ir rinktine draugija klubuose.
Turbūt paradoksaliausia tai, kad Bondas vis dažniau apibūdinamas kaip „stilingas“. Jis tikrai nėra nei klasikinis arbiter elegantiarum, nei, juo labiau, XIX a. dendis. Jis kurtas greičiau priešingai. Pats Flemingas buvo šiek tiek dendis, neatskiriamas nuo savo varlytės ir ilgo manieringo cigarečių kandiklio (čia verta prisiminti garsaus amerikiečių siuvėjo Charlie‘io Davidsono pamokymą, kad varlytę dera ryšėti taip pat retai, kaip ir valgyti kepenis; pasak Davidsono, vyras, kuris nuolat ryši varlytę, galvoja apie save, o ne apie kitus).
Tai, kad laikui bėgant Bondas tapo vis labiau „stilingas“, yra iš dalies kino pramonės, o iš dalies ir mūsų pačių nuopelnas.
Taigi, dendis Flemingas savo Bondą šiek tiek dirbtinai kūrė kaip santūrios ir net atšiaurios išvaizdos vyrą. Randas ir neklusni plaukų sruoga tapo slaptojo agento vyriško patrauklumo dalimis. Tokio personažo apranga – atitinkamai solidžiai kukli. Tik santūrūs raštai ir puritoniškos spalvos – jokių išsidirbinėjimų.
Tai, kad laikui bėgant Bondas tapo vis labiau „stilingas“, yra iš dalies kino pramonės, o iš dalies ir mūsų pačių nuopelnas. Tai mes sukūrėme tokį kontekstą, kuriame pagal XX a. vidurio standartus santūriai apsirengęs vyras atrodo išskirtinai elegantiškas. Todėl išvaizdos požiūriu Bondas teikia tik labai abstrakčią, kone filosofinę pamoką. Apranga – vyriška pramoga ir ji taip pat yra daugelio vyrų trokštamo teisingo gyvenimo dalis.
Moterims šios vyriškos plonybės nerūpi. Bondas yra vienas iš didžiausių moterų numylėtinių, bent taip mums skelbia spauda. Tai dar viena tema, kurios neįmanoma nutylėti kalbant apie Bondą.
Tačiau ir čia Flemingo personažas įdomesnis už paprasčiausią kino filmų „lovelasą“. Visų pirma, Bondas rimtai vertina meilę ir jo santykiai su moterimis daugeliu požiūrių yra pasirinkimo tarp pareigos ir asmeninio gyvenimo drama.
Mažiausiai du kartus laimingas gyvenimas su išrinktąja Bondui nesusiklosto dėl to, kad jis yra slaptasis agentas. Šiuo požiūriu Flemingas išryškina taip pat XX a. priklausančią vienuolišką valstybei gyvenimą aukojančio valstybininko idėją.
Kita vertus, nėra jokios abejonės, kad Bondas įkūnija vyrišką svajonę turėti gausybę meilės nuotykių ir vis tiek išlikti padoriu žmogumi. Ši seksualumo ir doros drama taip pat yra giliai įsirėžusi į Vakarų mentalitetą, todėl nuoširdžiausias Bondas tampa prisimindamas skandalingąją šv. Augustino maldą: „Viešpatie, padaryk mane skaistų, bet dar ne dabar!“.
Teisybės dėlei reikia paminėti tai, kas vis rečiau prisimenama: šv. Augustinas ne tik meldėsi šiais žodžiais, bet ir gėdijosi jų taip smarkiai, kad nusprendė tai viešai išpažinti. Dėl tos pat teisybės reikia pasakyti ir tai, ką daugelis vyrų yra įrodę savo gyvenimu: būti Bondu santykiuose su moterimis yra taip pat realu, kaip ir išgyventi Bondo priešų antpuolius.
Beje, apie išgyvenimą. Tai nelengva identifikuoti ir dar sunkiau perteikti kine, bet iš tikrųjų Bondas yra ir praktinio proto triumfas. Taip, jis turi daug netikėtų fizinių gabumų, yra gerai pasirengęs, kai kurioms užduotims net specialiai treniruojasi. Tačiau lemiamais kritiniais momentais Bondą išgelbsti jo sugebėjimas mąstyti ir kūrybiškai pasinaudoti situacija.
Romanus apie Bondą giliai persmelkia idėja, kad žmogaus protas ir valia yra jo tikroji jėga, daug svarbesnė už fizinę formą. Tai mintis, dėl kurios Vakarų civilizacija tapo tiesiog geriausia pasaulyje.
Romanus apie Bondą giliai persmelkia idėja, kad žmogaus protas ir valia yra jo tikroji jėga, daug svarbesnė už fizinę formą. Tai mintis, dėl kurios Vakarų civilizacija tapo tiesiog geriausia pasaulyje.
Bet, žinoma, svarbiausias Bondo istorijos klausimas yra jo priešai. Romanai apie Bondą simboliškai pradeda XX a. antrosios pusės politinės mitologijos žanrą – trilerį. Trilerio reikšmė Vakarų politiniam mąstymui – atskira tema. Tačiau iš esmės tai žanras, kuriame gėris apibūdinamas per blogį, o herojus – per priešą.
Iš tikrųjų Bondas yra geras ne dėl to, kad dorai gyvena (juk jis nelabai dorai gyvena), o dėl to, kad priešinasi tikrajam blogiui. Tokiu būdu visa XX a. antroji pusė Vakarams tampa tikrojo blogio paieška. Flemingas tą labai aiškiai jautė ir perteikė savo kūryboje.
Kai Šaltojo karo pradžioje Bondas gimė, tikrasis blogis galėjo būti tik Sovietų Sąjunga, konkrečiau – Rusija. Iš tikrųjų Flemingas sukūrė ir išpuoselėjo „blogio imperijos“ koncepciją, R.Reaganas ją vėliau tik įvardijo. Ankstyvuosiuose romanuose apie Bondą piktojo ruso ranka slypi kiekvieno baisaus nusikaltimo, aferos ar niekšybės šešėlyje.
Pasauliui keičiantis Flemingas šios vizijos atsisakė ir vietoje jos sukūrė kone iš komiksų „blogiukų“ sudarytą slaptą niekšų organizaciją „Spektras“. Kaip tik „Spektras“ pateko į Bondo filmus, nes tuo metu Holivudui, matyt, jau atrodė nemandagu pasakoti apie Rusiją autentiškais Flemingo paveikslais.
Tačiau pasibaigus Šaltajam karui „Spektras“ jau buvo per daug sukompromituotas ir išjuoktas „Maksvelo Gudručio“ ir kitų Bondo parodijų. Todėl, kaip pastebėjo daugelis kritikų, slaptasis agentas ėmė šiek tiek blaškytis, nežinodamas, nuo ko toliau gelbėti pasaulį.
Terorizmo grėsmė buvo beįnešanti aiškumo naujoje „Rojalio kazino“ versijoje. Bet paskutinysis filmas „Užuojautos kvantas“ per daug priartėjo prie šiek tiek komunistinės vizijos, kurioje tikrieji „blogiukai“ yra monopolistai, norintys per brangiai pardavinėti vargšams žmonėms vandenį. Bondas – ne Čipolinas, bijau, kad iš to nieko nebus.
Šiuo požiūriu Bondas mums nuolat primena, kad tikrojo blogio mes taip ir nesame iš naujo (t. y. bent jau po Antrojo pasaulinio karo, jei ne po 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) apibrėžę. Gali būti, kad nuo to labai daug kas priklauso.
Bet čia metas sustoti ir užbaigti šventiškai. Ilgiausių metų, misteri Bondai! Mes Jūsų niekada nepamiršime, net jei išeitumėte į pensiją.
