Tačiau iš visų Europoje dar išlikusių monarchijų, Ispanijos karaliaus reikšmė yra turbūt mažiausiai simbolinė. Tai paliudijo ne tik politiška ir turininga Felipės VI kalba. Visa sosto perėmimo procedūra buvo kupina ženklų, atidesniam stebėtojui kalbėjusių apie labai pamokomą Ispanijos karaliaus ir jo tautos istoriją.
Visų pirma, Felipe VI nebuvo karūnuotas. Tai klaidingai palaikyta bendro naujojo karaliaus kuklumo ir taupumo ženklu. Šio Ispanijos karaliaus žengimo į sostą ceremonija iš tikrųjų buvo šiek tiek kuklesnė už, pavyzdžiui, jo tėvo paskelbimą monarchu. Galima būtų atskirai analizuoti monarchijos ir religijos santykį – Felipe VI atsisakė intronizacijos Šv. Mišių.
Bet tai, kad karaliui nebuvo uždėta karūna, nereiškia nei jo kuklumo, nei ateizmo. Nuo pat Ispanijos karalystės suvienijimo XV amžiuje, jos karaliai nekarūnuojami Bažnyčios. Vietoje to naujas monarchas prisistato parlamentui
Bet tai, kad karaliui nebuvo uždėta karūna, nereiškia nei jo kuklumo, nei ateizmo. Nuo pat Ispanijos karalystės suvienijimo XV amžiuje, jos karaliai nekarūnuojami Bažnyčios. Vietoje to naujas monarchas prisistato parlamentui, o šiais laikais – dar ir prisiekia saugoti konstituciją.
Labai panašiai naujai išrinktas parlamentas prisiekia ištikimybę karaliui. Taip Ispanijos monarchas ir politinė tauta nuolat atnaujina savo ryšį, kurio reikšme istoriškai yra turėję progos ne kartą įsitikinti.
Britams ir amerikiečiams sėkmingai įtvirtinus savo kaip demokratijos pionierių įvaizdį, mes dažnai pamirštame, kad seniausias Vakarų pasaulyje yra Ispanijos parlamentas. Jis kildinamas iš XII a. Leono karalystės parlamento, kuris iš tikrųjų tik atkartojo dar anksčiau Ispanijos teritorijoje valdžiusių barbarų karalių papročius.
Bet ne tik seniausias parlamentas Ispanijoje atspindi gilų visuomenės ryšį su valstybe ir politika. Ispanijos miestiečiai ir kaimo gyventojai visada buvo palyginti laisvi (specialistų teigimu, baudžiava pradėjo nykti maždaug XII amžiuje).
Jie visada buvo įpratę gyvenimą organizuoti bendruomenėmis. Šiandien neigiamą prasmę įgijęs žodis „chunta“ viduramžių Ispanijoje reiškė maždaug kaimo susirinkimą – jei norite, savivaldos pradmenį.
Politinės tautos gyvybę liudija ir nuolatinė aristokratijos kaita Ispanijoje. Šia prasme televizijos žurnaliste anksčiau dirbusi ir aristokrate negimusi Felipės VI žmona naujoji karalienė Leticija yra mažesnis skandalas negu norėtų pavaizduoti monarchijos priešininkai.
Nekilminga karalienė Ispanijai, žinoma, yra šiokia tokia XXI a. naujiena. Tačiau iš visuomenės kiekvienoje epochoje iškylantys nauji aristokratai – įprastas dalykas. Dėl įvairių aplinkybių titulas Ispanijoje niekada neprarado savo originalios reikšmės. Šiandien jis yra karaliaus pasitikėjimo tam tikru asmeniu ženklas, paverčiantis žmogų pavyzdžiu kitiems visai taip pat, kaip ansktyvųjų viduramžių monarchų laikais.
Ispanijos aristokratija niekada galutinai neužsidarė. Titulą visada buvo galima pelnyti savo paties darbais (arba santuoka – ji taip pat reikalauja pastangų), kai kuriais istorijos periodais tai net buvo skatinama. Pavyzdžiui, asmeninis avantiūrizmas ir titulų siekis labai smarkiai paveikė Ispanijos užjūrio imperijos plėtrą XV-XVII amžiuose.
Todėl žurnalistė karalienė Leticija atrodo daug labiau įprastai, kai šalia jos atsistoja 2011 m. tituluotas Pirmasis markizas del Bosque, pasaulyje geriau žinomas kaip Ispanijos futbolo rinktinės treneris Vincente del Bosque.
Todėl žurnalistė karalienė Leticija atrodo daug labiau įprastai, kai šalia jos atsistoja 2011 m. tituluotas Pirmasis markizas del Bosque, pasaulyje geriau žinomas kaip Ispanijos futbolo rinktinės treneris Vincente del Bosque.
Gali būti, kad iš dalies kaip tik nuolatinis praktinis politinės tautos veikimas nulėmė tai, kad būtent Ispanijoje tautos suverenitetas buvo giliausiai apmąstytas teoriškai. Dar XVI a. – likus 300 metų iki vadinamojo tautų pavasario, Ispanijos scholastų Salamankos mokyklos atstovai teigė, kad karaliaus valdžia kyla iš tautos.
Tačiau didžiausi iššūkiai Ispanijos karaliaus ir politinės tautos laukė būtent mūsų epochoje. XIX a. ten prasidėjo partizanų karas prieš Napoleoną. Kaip ir visi tokie karai, ispanų pasipriešinimas buvo vienu metu grėsmė ir galimybė. Karas atnaujino politinės tautos galios pojūtį ir nuvedė prie 1812 m. konstitucijos, formaliai įtvirtinusios tautos suverenitetą. Tačiau kartu iš naujo išryškėjo anksčiau monarchų prislopinti etniniai ir sociopolitiniai ispanų nesutarimai.
Ne tik baskai ir katalonai, bet ir kitų Ispanijos regionų gyventojai jau tuomet turėjo gilias savitumo, išskirtinumo ir tarpusavio nesantaikos tradicijas. XIX a. šias problemas papildė išskirtinai revoliucinė vargšų neapykanta turtuoliams ir miestiečių – aristokratams. Partizanų kare prieš Napoleoną ši naujo tipo socialinė nesantaika aiškiausiai atsispindėjo Valensijoje kilus revoliuciniams sukilimams prieš patį nacionalinį pasipriešinimą.
Iš dalies kaip tik revoliucijos baimė (mums šiandien jau sunku įsivaizduoti, kaip giliai Prancūzijos revoliucija ir Napoleono valdymas sukrėtė Europą) nulėmė po partizanų karo grįžusio Ispanijos karaliaus Ferdinando VII įtarumą pasipriešinimo dalyvių ir jų priimtos konstitucijos atžvilgiu. Taip prasidėjo perversmų, atsakomųjų represijų, sąmokslų, atsiskyrimų ir susikaldymo laikotarpis, kuris Ispanijoje truko per visą XIX a.
Tačiau kulminaciją ši valstybės krizė pasiekė XX a. pradžioje. Iškilo grėsmė, kad ispanų etniniais sąjūdžiais ir revoliucinėmis nuotaikomis pasinaudos tuo metu Rusijoje jau įsitvirtinusi tarptautinė komunistų organizacija. Siekdamas užkirsti kelią komunizmui Ispanijos generolas Fransisco Franco pradėjo pilietinį karą.
Kad ir kaip prieštaringai būtų vertinamas, F.Franco buvo didis politikas. Tai vienas iš tų žmonių, kurie savo darbais keistai peržengia savo pačių biografijas ir verčia mus susimąstyti apie aukštesniųjų jėgų įtaką pasaulio istorijai. Neužteko būti vien išskirtiniu karvedžiu, kad tikrąja tų žodžių prasme išgelbėtum Ispaniją nuo pražūties.
F.Franco ne tik įveikė besiskleidžiantį ispanų komunizmą. Jis neutralizavo ir XX a. pradžiai būdingas fašistines nuotaikas, leisdamas veikti vienintelei jo paties vadovaujamai tas nuotaikas atstovaujančiai organizacijai.
F.Franco ne tik įveikė besiskleidžiantį ispanų komunizmą. Jis neutralizavo ir XX a. pradžiai būdingas fašistines nuotaikas, leisdamas veikti vienintelei jo paties vadovaujamai tas nuotaikas atstovaujančiai organizacijai.
Be to, F.Franco apsaugojo Ispaniją nuo pražūtingo Antrojo pasaulinio karo, sėkmingai išvairuodamas neutralią valstybę tarp Hitlerio ir sąjungininkų. Po karo F.Franco subūrė labai kompetentingą vyriausybę, sugebėjusią greitai prikelti gerokai smukusią krašto ekonomiką.
Baigdamas savo keturis dešimtmečius trukusį gelbėjamąjį valdymą F.Franco grąžino Ispanijai karalių. 1931 m. paskelbus Ispaniją respublika, tuometis karalius Alfonsas XIII buvo priverstas atsisakyti sosto. 1936 m. prasidėjo pilietinis karas, po kurio įsigalėjo F.Franco diktatūra.
Tačiau neabejotinai žvelgdamas į ateitį F.Franco pats rūpinosi Alfonso XIII anūko Juano Carloso auklėjimu. Ilgainiui auklėtinis tapo įpėdiniu, karaliumi Chuanu Carlosu I, kuris tik visai neseniai atsisakė sosto savo sūnaus Felipės VI naudai.
Greičiausiai apsirinka tie, kurie mano, kad Chuanas Carlosas apmovė F.Franco po diktatoriaus mirties paskelbdamas Ispaniją demokratine valstybe. Daug daugiau pagrindo manyti, kad F.Franco tikėjosi, jog tinkamai išauklėtas karalius žinos, ką reikia daryti konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Neįprastai įžvalgus generolas anksčiau už mus visus pamatė, kad tik monarchija užtikrina Ispanijos politinę vienybę – taip buvo visada.
Svetimos istorijos nepasisavinsi, bet pasimokyti iš jos įmanoma. Svarbiausia ispaniška pamoka yra politinės vienybės pamoka. Tautinė vienybė ar vienybė pažiūrų pagrindu yra estetiškai graži ir emociškai patraukli. Žmonės jai lengvai pasiduoda, bet to pasidavimo pasekmės dažnai pražūtingos.
Politinė vienybė reikalauja pasiaukojimo ir savęs paties išsižadėjimo. Bet tik politinė vienybė yra produktyvi. Tik ji sukuria valstybę.
Politinė vienybė nėra patraukli. Jai neužtenka romantinio polėkio, ji panašesnė į santuoką. Politinė vienybė reikalauja pasiaukojimo ir savęs paties išsižadėjimo. Bet tik politinė vienybė yra produktyvi. Tik ji sukuria valstybę, kuri, panašiai kaip šeima, sujungia žmones kartu užtikrindama jiems galimybę būti skirtingiems. Ir tik taip įsigali taika.
Gal neatsitiktinai ir Felipe VI – monarchas, kuris labai praktiškai atstovauja ir saugo Ispanijos politinę vienybę, savo pirmąją karaliaus kalbą pradėjo nuo šeimos. Ne nuo šeimos koncepcijos ar šeimos problemų šiuolaikinėje visuomenėje, o nuo konkrečios, nors ir netobulos, savo paties šeimos.
Karališkoji šeima įkūnija valstybę, o valstybė pratęsia karališkąją šeimą – gal tai ir yra tikroji monarchijos paslaptis?
