Kitaip tariant, kol kas mums sunku apsispręsti, ką konkrečiai atneša ta auganti Kinija. Naudinga tai ar žalinga, gerai ar blogai? Ši dilema ypač ryškiai matyti Lietuvoje, kur tarpvalstybiniai santykiai ir ekonominiai ryšiai su Kinija, tokie kaip „Šilko kelio“ projektas, neiššaukia apskritai jokių komentarų. Mes tarsi masiškai gūžtelime pečiais, tikėdamiesi, kad nauda ar žala kažkaip savaime paaiškės.
Todėl mums ypač aktualus neseniai pasirodęs Kinijos ekspertės Nadège Rolland komentaras, atskleidžiantis bendresnę kinišką pasaulėžiūrą. Autorė atkreipė dėmesį į vis dažniau vartojamą kinų „diplomatinės kalbos“ frazę „vieno likimo bendrija“.
Pasak N.Rolland, ši frazė naudojama kelių tipų Kinijos ryšiams apibūdinti: santykiams su artimiausiais kaimynais arba santykiams su tam tikrais pasaulio regionais. Pastaruoju metu apie „vieno likimo bendriją“ Kinijos lyderiai pradėjo kalbėti ir turėdami galvoje visą žmoniją.
Iš vidinių Kinijos elito diskusijų aiškėja, kad „vieno likimo bendrija“ suvokiama kaip pasaulio pertvarkymo idėja. Tai apolitiška valstybių bendruomenė, kurios ryšiai pagrįsti „svarbiausiu bendruoju vardikliu“ – ekonomika. Ši vizija, savaime suprantama, priešpastatoma tariamai JAV dominuojamam pasauliui, kuris matomas kaip politizuotas ir siekiantis kitiems primesti savas „universalias“ vertybes.
„Vieno likimo bendrija“ kaip teorinis modelis ir siekiamybė neatsiejama nuo praktinės „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvos, iš kurios mums aktualiausias „Šilko kelio“ projektas. N.Rolland įsitikinimu, milžiniškais transporto ir logistikos projektais kinai siekia susaistyti juose dalyvaujančias valstybes pragmatiškais ryšiais, leisti pajusti ekonominę bendradarbiavimo naudą, o tada palengva stiprinti idėjinę „vieno likimo bendrijos“ bendrystę.
Tokia kinų pasaulio vizija visų pirma turėtų būti atpažinta kaip komunistinė. Tai aiškiausias įrodymas, kad kiniška komunizmo versija pergyveno Šaltojo karo pabaigą ir vėlesnius istorinius lūžius. Ekonomikos ir materialinių santykių tarp žmonių pirmenybė kaip iš maišo išlindusi yla liudija marksistines Kinijos lyderių mąstymo šaknis.
Dar svarbiau, kad, kaip ir bet koks komunizmas ir apskritai totalitarizmas, kiniška „vieno likimo bendrija“ yra anti-tikrovė. Kinijos lyderiai, kaip ir jų pirmtakas Mao ir jo mokytojai Stalinas bei Leninas, nelaiko žmogaus asmeninės laisvės pasaulį formuojančia jėga. „Vieno likimo bendrijos“ formulėje žmogaus laisvė paprasčiausiai neįskaičiuota. Žmonės eis ten, kur juos ves materialiniai poreikiai – štai ir viskas.
Tai sukelia praktines pasekmes, nes tikrovėje žmonės turi ne vien materialinių poreikių. Todėl norint juos iš tikrųjų valdyti ekonominiais svertais, reikia iš jų nemažai atimti, nuleisti ant kuo žemesnio Maslow piramidės laiptelio. Būtent tai ir daroma Kinijoje, kaip ir kitose komunistinėse valstybėse. Kinijos ekonomika galinga, bet ji pagrįsta iš esmės vergų darbu ir finansinėmis apgavystėmis. Šiuo požiūriu ji yra netikroviška.
Kad būtų aiškiau, pasakykime paprastai lietuviškai. „Vieno likimo bendrija“ yra Naisiai, pakelti, kaip sakoma, n-tuoju laipsniu. „Šilko kelias“ tiesiamas tam, kad mus (ir kitus) į tuos Naisius nuvestų.
Kinijos lyderiai, kaip ir jų pirmtakas Mao ir jo mokytojai Stalinas bei Leninas, nelaiko žmogaus asmeninės laisvės pasaulį formuojančia jėga.
Šiuo atveju atsakymas į klausimą „Ką daryti?“ nėra akivaizdus. Gali būti, kad neturime praktinės galimybės visiškai atsiriboti nuo Kinijos iniciatyvų ir investicijų. Tačiau aišku viena: jei vadovausimės vien ekonominiais išskaičiavimais, darysime būtent tai, ko iš mūsų tikisi komunistai.
Turime aiškiai suvokti savo pačių pasaulio sampratą, jos esmę ir jos radikalų skirtumą nuo kiniškos vizijos. Mūsų pasaulyje žmogaus asmeninė laisvė, kuri viešajame gyvenime geriausiai matoma kaip politika, yra tikrasis gyvenimo variklis.
Tik laisvas žmogus gali iš tikrųjų kurti: tekstus, produktus ir institucijas. Kadangi komunizmas yra nelaisvės politika (kuri kartais bando apsimesti „nepolitika“), tai komunistinei ekonomikai nuolat trūksta kūrybinio įkvėpimo. Ji gali tik kopijuoti – Kinijos atveju tai jau taip pat gana akivaizdu.
Būtent dėl savo politiškumo laisvasis pasaulis visada yra keliais žingsniais pirmiau nelaisvojo. Todėl yra tik vienas būdas saugiai panaudoti Kinijos investicijas Lietuvoje. Jos turi būti nukreiptos stiprinti žmogaus laisvei, politikai ir vakarietiškai pasaulėžiūrai.
Jei žengiame į „Šilko kelią“, turime tiksliai žinoti, ką darome. Gūžčioti pečiais šiame kelyje yra per daug pavojinga.
