Kad ir kaip vertintume pačią mirties bausmę, neįmanoma nepripažinti, kad šios bausmės panaikinimas ES buvo mažumos žmonių proto pergalė prieš daugumos žmonių prigimtį. Jei politiką iš tikrųjų visada diktuotų dauguma gyvų suaugusiųjų, esu tikras, kad bet kuriuo momentu nuo II pasaulinio karo iki dabar dauguma europiečių pasisakytų už mirties bausmę.
Todėl elgtis taip, kaip R.Paksas ir į jį panašūs – mėginti griauti įspūdingą pasiekimą, pasinaudojant nuo nusikaltimo nukentėjusių žmonių nelaime, ir visa tai daryti siekiant smulkios politinės naudos sau pačiam, taigi, taip elgtis yra, vartojant labai rafinuotą vieno reklamos specialisto posakį, „tiesmukiškai šlykštu“.
Vis dėlto, kartojantis žiauriems nusikaltimams (o jie kartojasi ir kartosis nuolat), diskusija apie mirties bausmę Lietuvoje atsinaujina. Blogai tai, kad ši diskusija netenka gyvybės: argumentai kartojasi, frazės tampa vis blankesnės ir tariamos jos be jokio užsidegimo.
Be to, vis aiškiau matyti, kad visi šios pasikartojančios diskusijos dalyviai (politikai, teisės ekspertai ir žurnalistai) vertina ją vien kaip nekaltą žaidimą, kurį dažniausiai pradeda kokia nors R.Pakso tipo populistinė figūra.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia padėtis liudija tvirtą ir stabilią mirties bausmės atsisakymo politiką. Atrodo, kas galėtų patikėti, kad mirties bausmė iš tikrųjų būtų sugražinta? Net patys siūlytojai tarsi rimtai nesitiki, kad jų pasiūlymai bus priimti.
Tačiau iš tikrųjų pasikartojanti mirties bausmės diskusija sukelia atvirkščią efektą. Kuo toliau, tuo tvirčiau mirties bausmės šalininkai įsitikina, kad oponentai neturi tikrų atsakymų – tik tuos pačius jau nuvalkiotus argumentus apie teismų klaidas, vertybes (žinia, sąlygines, nes vieno žmogaus vertybė yra kito žmogaus grobis) ir tarptautinius įsipareigojimus.
Kaip jau minėjau, mirties bausmės panaikinimas yra proto pergalė prieš prigimtį. Nereikia apsigauti – tokia pergalė yra labai trapi. Ji gali būti išsaugota tik tol, kol mirties bausmės priešininkai pajėgs kiekvienoje konkrečioje situacijoje pateikti rimtą ir pagrįstą atsakymą į jiems keliamą klausimą.
Pasikartojanti mirties bausmės diskusija sukelia atvirkščią efektą. Kuo toliau, tuo tvirčiau mirties bausmės šalininkai įsitikina, kad oponentai neturi tikrų atsakymų.
Iš tikrųjų klaidinga, pavojinga ir net naivu manyti, kad mirties bausmės panaikinimas yra universali tiesa, kuri tuoj tuoj pasklis po visą pasaulį. Esą žmonija progresuoja panaikindama mirties bausmę, o tam priešinasi tik tamsuoliai.
Mirties bausmė yra labai sudėtinga ir gili politinė ir teisinė problema. Ji atsirado ne dėl tamsumo, o dėl konkrečių gyvenimiškų dilemų, su kuriomis žmonija susidūrė per visą savo politinę istoriją.
Mirties bausmės priešininkai turbūt ir patys to dažnai nepastebi, bet tikrasis jų nuostatų pagrindas yra tikėjimas milžiniška šiuolaikinės valstybės galia.
Juk net ir gyvendamas taikiausiame civilizuočiausio miesto rajone, bet kuris žmogus gali bet kuriuo metu atsidurti situacijoje, kai turės pasirinkti – mirti pačiam ar nužudyti kitą žmogų. Šios kraupios, bet nepaneigiamos realybės suvokimu pagrįsta būtinoji gintis – teisės principas veikiantis nuo pat žmonijos pradžios.
Mirties bausmės priešininkai mano, kad šiuolaikinė valstybė gali peržengti šią dilemą. Esą, kitaip nei atskiras žmogus, valstybės aparatą sukūrusi žmonių bendruomenė gali ir nemirti (nežlugti), ir nežudyti žudikų. Ne tik nežudyti, gali net juos perauklėti, jei tikėsime kai kuriomis bausmių teorijomis.
Net jei visa tai iš tikrųjų įmanoma, tam įgyvendinti valstybei reikalinga sunkiai suvokiamo masto galia ir įtaka žmonėms. Galia keisti pačią žmogaus prigimtį. Kaip sakoma, ne faktas, kad šiuolaikinė valstybė tokią galią tikrai turi.
Vienas iš stipriausių argumentų už mirties bausmę buvo suformuluotas jau XIX a. Tuomet Apšvietos idėjoms ir Prancūzijos revoliucijai pasipriešinę katalikų politiniai mąstytojai tvirtino, kad mirties bausmės panaikinimas neišvengiamai diskredituoja visą baudžiamojo teisingumo sistemą.
Mat mirties bausmės panaikinimas reiškia, kad už sunkiausius nusikaltimus taikoma švelnesnė nei turėtų būti bausmė. Šios logikos neįmanoma nei užmaskuoti, nei išvengti. Bet jei taip, tai visos kitos (ne mirties) bausmės už lengvesnius nusikaltimus tampa neteisingos, nes jos nešvelninamos.
Trumpai tariant, panaikinusi mirties bausmę valstybė taiko sunkesnes bausmes už lengvesnius nusikaltimus. Tai sukelia abejonę pačiu valstybės pajėgumu teisingai spręsti nusikaltimų bylas. O jei valstybė praranda autoritetą bausti už nusikaltimus, tai veda pirmiausia prie pačios nusikaltimo sąvokos „išplovimo“ (viskas tampa abejotina, pradedant pačiais baudžiamaisiais įstatymais), o paskui – prie nusikalstamumo visuomenėje augimo.
Europoje atsirado ištisas sluoksnis žmonių, kurie nelabai įsivaizduoja gyvenimą be kalėjimo, ir tai kelia naujas problemas. Nusikaltimo sąvoka, tai šiandien jau palyginti aiškiai matyti, vis labiau „išsiplauna“.
Manau, nebūtų visai tikslu teigti, kad šį XIX a. argumentą mes galime XXI a. atmesti kaip nepasitvirtinusį. Palyginti idealistiška (tą reikia pripažinti) XX a. antrosios pusės baudžiamojo teisingumo sistema Europoje šlubuoja labiau nei norėtųsi.
Skandinavija iš dalies ir dėl savo baudžiamosios politikos atrodė rojaus kampelis, kol jo neaplankė laukiniai lietuviai. Europoje atsirado ištisas sluoksnis žmonių, kurie nelabai įsivaizduoja gyvenimą be kalėjimo, ir tai kelia naujas problemas. Nusikaltimo sąvoka, tai šiandien jau palyginti aiškiai matyti, vis labiau „išsiplauna“. Visai įmanoma, kad taip mūsų akyse tirpsta baudžiamasis Europos valstybių autoritetas ir niekas negali imtis prognozuoti, kas bus, kai jis ištirps.
Be to, reikia pažymėti ir tai, kad mirties bausmės problema yra susijusi su platesniu mirties kaip politinės išeities klausimu. Kartais (ir ne tik karo atveju) politika sukuria ribines situacijas, kuriose žudymas (mirties bausmės ar kita forma) tampa vienintele išeitimi.
Tokia padėtis susiklostė po II pasaulinio karo sprendžiant nacių lyderių likimą. Niurnbergo procesas kaip kompromisas tapo įmanomas tik dėl to, kad numatė mirties bausmę. Šiandien jau beveik neabejotina, kad Didžiosios Britanijos politikai ir konkrečiai legendinis Winstonas Churchilis siūlė svarbiausius nacius apskritai be teismo nušauti, užkasti ir pamiršti.
Trumpai tariant, nacių vadovų tolesnio gyvenimo niekas, atrodo, negalėjo net įsivaizduoti. Ne tik dėl jų nusikaltimų baisumo. Dar ir dėl to, kad net kalėjime (dar neaišku, kieno kalėjime) jie būtų kėlę per didelę politinę įtampą ir išlikę nuolatine grėsme pokario Vokietijai.
Po II pasaulinio karo Europos politika iš esmės nebepasiekė tokių ribinių situacijų. Gali būti, kad kaip tik čia slypi naujas ar bent netikėtas atsakymas į reikalavimus sugrąžinti mirties bausmę.
Gali būti, kad mirties bausmės problema neturi universalaus ir visiems laikams tinkamo sprendimo. Visai tikėtina, kad ilgas ir tvarus mirties bausmės panaikinimas ES tapo įmanomas tik dėl konkrečiai susiklosčiusios politinės situacijos.
Mirties bausmės panaikinimas, tuomet, yra tik vienas iš elementų to gerbūvio, tos pax Europaea, kurią sukūrė ES. Pakaktų šiai gerbūvio sistemai pradėti klibėti (nebūtinai dėl karo, gal dėl augančių neramumų kai kuriose ES valstybėse?) ir klausimas „ką gi mums pakorus?“ galėtų iš naujo iškilti visu rimtumu.
Šį klausimą, beje, Viktoras Suvorovas labai taikliai priskyrė Niurnbergo procesą planuojančiam Stalinui – tai reikia paminėti, kad nebūtų pasisavinta šmaikštaus pavadinimo autorystė.
Todėl gal tiesiog palikime R.Pakso problemas Merkinės piramidei ir pasidžiaukime, taip sakant, europietiška gyvenimo švente, kol ji dar nepasibaigė?
