Jau dabar neliko Lietuvos edukologijos universiteto ir tikriausiai neliks Šiaulių universiteto. Bet tai ne Vyriausybės darbo, o objektyvių tikrovės procesų rezultatas. Nusilpę universitetai patyrė dvigubą smūgį, kai gabiausi Lietuvos studentai pradėjo rinktis studijas užsienyje, o griežtąja prasme profesinių žinių siekiantys jaunuoliai įvertino kolegijas. Šie du laukiniai žirgai suplėšė LEU ir ŠU.
Iš esmės turėtume atrasti naują XXI a. universiteto apibrėžimą ir tai būtų svarbu ne tik Lietuvai, tai viso Vakarų pasaulio problema.
Galima tvirtinti, kad studentų krepšelių sistema išryškino šias natūralias tendencijas, leido laukiniams žirgams kaip reikiant įsibėgėti. Tuomet turėtume dar kartą paploti Andriaus Kubiliaus vadovautai Vyriausybei ir jos švietimo ministrui Gintarui Steponavičiui. Bet ir vėl „valstiečių“ Vyriausybės nuopelnų čia nematyti.
Daug draugų Seime sutelkęs Vytauto Didžiojo universitetas tikriausiai iš „pertvarkos“ šį bei tą išloš. Ypač jeigu pajėgs prisijungti trečiąjį luošį – Mykolo Romerio universitetą. Kai kuriais požiūriais tokia jungtis būtų visai logiška.
Valdžios parama pasigirti negalintis Vilniaus universitetas kai kur liks neišlošęs, o kai kur – gal net pralošęs. Bet tai irgi nieko iš esmės nepakeis. Objektyviai visus toli lenkiantis lyderis per tokį trumpą laiką negali būti nei sužlugdytas, nei rimtai aplamdytas.
Štai ir viskas. Aukštojo mokslo finansavimo sistema galbūt bus sugrąžinta į kažkokius „ikikrepšelinius“ laikus. Bet nuo to taip pat nedaug kas pasikeis. Kai kas gali tikėtis prislopinti silpnus universitetus dusinančius tikrovės procesus, bet jie ir toliau vyks. Gabiausių studentų akademinė emigracija tęsis, kolegijos gali dar pastiprėti, kol pasieks prisisotinimo tašką, universitetų dėstytojų atlyginimai išliks apgailėtini.
Todėl tikrai neturėtume jaudintis, kad po „universitetų pertvarkos“ aukštajame moksle nebeturėsime ką veikti. Priešingai. Jei nenorime visiškai nuleisti rankų ir pasiduoti šlapiam rudens liūdesiui, tai turėtume jau dabar galvoti, ko imsimės, kai aplinkybės taps palankesnės sveiko proto veiklai.
Visų pirma, matyt, ir vėl turėsime telktis aplink A.Kubilių, laiku ir vietoje iškėlusį nacionalinių universitetų idėją. Prie daugelio jo išsakytų argumentų galima pridėti dar keletą mažiau diplomatiškų pastabų.
Todėl gal net nebūtų perdėta sakyti, kad nelikus visaverčio VU neliktų ir pačios Lietuvos. Bent jau tokios, kaip šiandien suprantame.
Sunku kitaip suformuluoti, todėl parašysiu taip: Lietuvai dvasiškai svarbu išsaugoti VU. Tai ne tik konkreti aukštoji mokykla, bet ir tam tikras universiteto etalonas, universiteto idėjos įsikūnijimas Lietuvoje. Pasitelkę anglų kalbą galėtume sakyti, kad VU yra „the university“. O universiteto idėja yra labai svarbi Lietuvos dvasiai, tai neatsiejama giluminės pačios Lietuvos sampratos dalis. Šiuolaikinė Lietuva yra universiteto valstybė, panašiai kaip Kembridžas yra universiteto miestas.
Todėl gal net nebūtų perdėta sakyti, kad nelikus visaverčio VU neliktų ir pačios Lietuvos. Bent jau tokios, kaip šiandien suprantame. Kita vertus, VU išlikimas neturėtų būti vertinamas kaip savaime suprantamas dalykas, išplaukiantis iš realios ir objektyvios VU lyderystės šiuo metu.
Neturėtume užsimerkti prieš faktą, kad VU nėra adekvačiai finansuojamas. Neturėtume lengvai praleisti pro akis jau senokai nuskambėjusio VU rektoriaus prisipažinimo, kad „lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau“. Čia buvo kalbama apie mokslo infrastruktūros išlaikymą. Kitaip tariant: mokslo sąnaudos jau dabar smaugia VU dėstytojus, o mes visi tikimės, kad universitetas tą mokslą dar ir plėtos?
Šiandien nacionalinio universiteto idėja yra vienintelis realiai išsakytas politinis pasiūlymas, kuris galėtų užtikrinti VU visavertį finansavimą. Todėl turėtume per ilgai nesvarstę jo įsikibti. Tačiau to VU išsaugojimui nepakaks.
Universitetinė Lietuvos dvasia nebus iki galo išpildyta, kol neįveiksime XIX–XX a. suformuoto humanitarinių ir gamtos mokslų konflikto. Kol universitetas apibrėžiamas per mokslą, kol kalbame apie „mokslo universitetą“, tol humanistika yra pasmerkta nuolat augančiai paniekai ir priespaudai.
Todėl naują įkvėpimą VU gaus tik tada, kai pajėgsime universitetą įsivaizduoti ir apibrėžti kaip visas intelektines ir kūrybines žmogaus veiklas vienijančią proto bendruomenę, telkiančią ir dėstytojus, ir studentus. Iš esmės turėtume atrasti naują XXI a. universiteto apibrėžimą ir tai būtų svarbu ne tik Lietuvai, tai viso Vakarų pasaulio problema.
Bet šią – pačią fundamentaliausią problemą išspręsti gali tik patys humanitarai. Tik jie turi galią ką nors apibrėžti.
Gana skųstis. Turime labai daug nuveikti.
Bernardas Gailius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Ar taps VU reformos ledlaužiu?
