Juk tai ne pirmas kartas, kai Vakarų valstybės, ypač ES, Lietuvai mėgina įpiršti labai paprastą mintį: darbas meistrą giria, o valstybės siekius ir interesus liudija jos kuriama aplinka.
Jei pažvelgsime į save pašalinių stebėtojų akimis, tai pamatysime grupę žmonių, kurie nemažai pasakoja apie savo sunkią padėtį, bet taip nieko ir nepadaro.
Susidaro įspūdis, kad vyksta toks pasikartojantis dialogas. Mes (politikų, verslininkų, diplomatų, žurnalistų lūpomis, žodžiu, mes kaip politinė bendruomenė) sakome vakariečiams, kad jie naivūs ir nieko nesupranta apie Rusiją, o mes čia kovojame apsupti piktavališkų kėslų. Vakarai išklauso ir sako: na taip, aišku, gyventi Rusijos kaimynystėje nelengva; suprantama, kad jūs norit į Europą integruotis ir visa kita; tai nuo ko pradėsit?
Šioje vietoje pokalbis pradeda strigti, tarsi mes imtume pūškuoti, dūsauti, šluostytis prakaitą ir nervingai glamžyti kišenes. Bet dar išlemename šiaip taip, kad atsakymas kaip ir akivaizdus: energetinė nepriklausomybė, keliai, geležinkeliai... Puiku, mums atsako, tai kokiais etapais ir ką jūs ketinate statyti, tiesti, griauti, jungti, kaip finansuosite, kas jums ir kuo gali padėti?
O čia tai jau mums ateina paskutinioji. Staiga pradedame trauktis, sakyti, kad reikia ištirti galimybes, ekspertai turi rimtai padirbėti, reikalingos komisijos ir darbo grupės. Ir apskritai tai mums sunku su pinigais, mes labai daug šildymui išleidžiame. Va jeigu pavyktų su Rusija dėl dujų kainos kitaip susiderėti, tai tada gal...
O laikas nepastebimai bėga. Jei pažvelgsime į save pašalinių stebėtojų akimis, tai pamatysime grupę žmonių, kurie nemažai pasakoja apie savo sunkią padėtį, bet taip nieko ir nepadaro. Iš to stebėtojas, žinoma, padarys logišką išvadą, kad mes norime visai ne to, ko sakome, o kažko kito.
Tikrovė yra tikra ir ji rodo tik tikrus dalykus, kad ir kas būtų kalbama. Pažvelkite, koks kelias veda iš Vilniaus į pajūrį ir koks – į Vakarų Europą. Pamėginkite atsakyti, koks yra Lietuvos interesas – greitai pasiekti Berlyną ar vasarą Palangoje saulę palydėti? Tai, kad saulę palydėti mums yra šventas reikalas, akivaizdu, o štai dėl interesų Vakaruose galima ir suabejoti.
Būtų svarbu ir gerai rasti tikrąją šių problemų priežastį. Gal galėtume Lenkiją apkaltinti? Juk jos pusėje kelias iki Varšuvos dar blogesnis nei Lietuvoje. Kas tik ten važiuoja, visi tą kelią keikia.
Tačiau korupcija, turiu jus nuliūdinti, politikos nenulemia. Korupcija prie politikos prisitaiko, kaip parazitas prie šeimininko. Korupcija plėtojasi ta kryptimi, kuri atitinka valstybės interesus.
Bet reikalas tas, kad nuo Varšuvos kelias gerokai pasikeičia, nes jis pradeda liudyti Lenkijos siekius ir interesus Europoje. O iki Varšuvos kelias, net ir Lenkijos pusėje, yra pirmiausia Lietuvos interesas, nes Lenkija mums yra vartai į Europą, o ne atvirkščiai.
Jeigu ne Lenkija, tai gal viską gadina korupcija? Juk visi žinome, kaip pas mus vyksta visokiausi projektai ir pirkimai. Jeigu mane matytumėte, tai dabar galėčiau dar ir galva reikšmingai palinksėti.
Tačiau korupcija, turiu jus nuliūdinti, politikos nenulemia. Korupcija prie politikos prisitaiko, kaip parazitas prie šeimininko. Korupcija plėtojasi ta kryptimi, kuri atitinka valstybės interesus.
Geriausias to įrodymas – Rusija, kuri būdama viena labiausiai pasaulyje korumpuotų valstybių, sėkmingai formuluoja politinius tikslus, jų siekia ir pasiekia. Bent jau Lietuvoje.
Pavyzdžiui, nuo pat pirmų žinučių apie projektą, kuris dar net nesivadino LOE LT, Rusija neslėpė, jog jos tikslas – padaryti taip, kad Lietuvoje atominės elektrinės nebūtų. Ir nėra, bent jau nėra jokių apčiuopiamų nepopierinių elektrinės pėdsakų.
Čia pakeliui galima atmesti ir dar vieną potencialų Lietuvos problemų kaltininką – buvusią ar būsimą valdžią, žodžiu, opoziciją (kad ir kas joje konkrečiu momentu būtų atsidūręs). Opozicijai, kad ir kaip žiūrėtum, visko nesuversi. Iš sąlyginai dviejų atominės elektrinės projektų, vienas buvo marinamas dešiniųjų, kitas – kairiųjų rankomis. Ar juos jau pavyko galutinai numarinti – pamatysim, bet tam tikram paveikslui faktų jau dabar pakanka.
Žinoma, politikai iš dešinės ir kairės mums viską galėtų paaiškinti, nes buvo skirtingos situacijos, konkrečios aplinkybės. Bet čia jau reikia šiek tiek perfrazuojant XVI a. italų teisininką A.Gentili pasakyti: tylėkit, politikieriai, su savo paaiškinimais. Per juos nematyti esmės.
O esmė paprasta – Lietuvos energetikos klausimai galų gale yra sprendžiami taip, kaip nori Rusija.
Tai gal mūsų problemos iš tikrųjų yra psichologinės? Gal mes pasąmoningai norime priklausyti Rusijai, ilgimės Rytų tvarkos ir kultūros? Gal dėl visko kalti „Ruskoje radio“ ir „Pervyj Baltijskij kanal“, kurie puoselėja mumyse sovietmečio pasėtas sėklas? Gal visa tai tik nostalgija ir Stokholomo sindromas?
Niekai visa tai. Niekas iš Lietuvos į Rusiją nenori. Jei norėtų, tai žmonės ir užsidirbti ar naujo gyvenimo pradėti vyktų į Maskvą, o ne į Londoną. Emigrantai puikiai žino, kur geriau gyventi, jie dėl to ir emigruoja. Kaip tik dėl to Rusija niekaip neįvykdo savo senos svajonės ir nesusigražina vadinamųjų tėvynainių.
Kodėl žlunga ar, tiksliau, neprasideda mūsų strateginiai projektai? Viską perkračius ir atmetus lieka tik labai keistas atsakymas: mes nelabai tikime, kad iš Lietuvos gali kas nors gero išeiti.
Lietuva tikrai nori būti Vakarų dalimi, net ir kartais išgerdama per Sovietinės armijos dieną. Dar daugiau, šiandien Lietuvos žmonės jau yra išgyvenę pirminį susidūrimo su Vakarais šoką. Jie jau nebeįsivaizduoja, kaip sovietmečiu, kad už Geležinės uždangos kepti karveliai skraido ir pieno upės plaukia. Lietuva šiandien jau pažįsta Europos trūkumus ir bėdas. Mes ne abstrakčiai norime į Vakarus, mes norime konkrečių dalykų iš Vakarų.
Tai kodėl negalime tiesiogine prasme sėsti į traukinį ir ten važiuoti? Kodėl žlunga ar, tiksliau, neprasideda mūsų strateginiai projektai? Viską perkračius ir atmetus lieka tik labai keistas atsakymas: mes nelabai tikime, kad iš Lietuvos gali kas nors gero išeiti.
Tikėjimas – didžiulė politinė jėga. Dažnai minėdami tarpukario Lietuvą turėtume prisiminti, kad tie žmonės be jokių kitų išteklių, iš esmės vien tik dėl savo tikėjimo sukūrė nepalankiausioje Europos dalyje mažytę valstybę, kurios anuomet priešiška Lenkija apskritai neįkando, o Sovietų Sąjungai prireikė dvidešimtmečio, kad pajėgtų Lietuvą aneksuoti ir tai tik po dar dešimt metų trukusio partizanų karo.
Bet turbūt būtent tragiška tarpukario pabaiga bent iš dalies nulemia mūsų dienų skepticizmą. Esame kamuojami egzistencinio liūdesio, nes manome, kad galų gale vis tiek liktume ir, tikriausiai, liksime vienų vieni. Todėl sustingę laukiame nenumaldomai artėjančio (kas, kad neaišku kada įvyksiančio – vis tiek kiekviena diena jį priartina) Baisaus Įvykio. Gerai, kad lemtingos 22-osios nepriklausomybės metinės jau praslinko.
Kita vertus, net ir įgyjant vis daugiau bendro gyvenimo patirties, mums sunku atsikratyti noro vienas kitą pergudrauti, sunku pasitikėti ir išvengti egoizmo.
Bet visų sunkiausia yra įveikti baimę. Tokią keistą, stingdančią ir dar net iki galo neįsisąmonintą baimę, kuri kyla dėl to, kad privalome garsiai ir raiškiai visiems aplinkiniams pasakyti, kas mes esame ir kaip toliau gyvensime.
Paradoksalu, kaip jau ne kartą pastebėta, kad šį sykį stingstame ne pavojaus akivaizdoje, o patekę į pačias palankiausias sąlygas per visą Lietuvos istoriją.
Mūsų politinė bendruomenė šiandien primena vaiką, kuris ką tik apžergė savo dviratuką. Mūsų dviratukas geras, istorinis, tėvų ir senelių patikrintas. Kiemas lygus ir saugus. Šalia stovi ne tik padėti pasiruošęs tėtė, bet ir visa džiugi giminė. O mes gniaužiame vairą, pajudėti iš vietos negalime, ašaros trykšta ir kaip banga užplūsta suvokimas, kad nei mama, nei tėtis, nei niekas niekas kitas už mus pradėti važiuoti negali...
