Bogdanas savo skaitytojams mėgina naujoje pakuotėje „iškišti“ seną mintį: „Kulto tarnui visada keliami kiek kitokie reikalavimai, nei žmonių vadui. Abu jie valdo skirtingas sritis: vienas – dvasinę, kitas – juridinę. Vienas rūpinasi sielos gerove, o kitas – materialiais poreikiais nuo maisto kūnams iki saugumo savųjų gyvybėms užtikrinimo“. Todėl atsistatydindamas Benediktas XVI „sulygino Katalikų Bažnyčios galvą su pasaulietiniu vadovu“. O tai esąs nykstančio tikėjimo požymis.
Kaip priešingybė tokiam supasaulėjusiam popiežiui iškeliamas tikrojo tikėjimo sergėtojas (kas gi kitas, jei ne jis?) Jonas Paulius II.
Nei katalikybė, nei apskritai krikščionybė nepripažįsta proto ir tikėjimo supriešinimo, neiškelia, kitaip sakant, tikėjimo prieš protą. Krikščionybė nesutinka net su ateistiniu teiginiu, kad protas yra tikėjimo priešingybė
Šiame (mano labai pabrėžtinai subjektyvia nuomone) nevykusiame tekste slypi pavojinga mintis: racionalaus apsisprendimo ir tikėjimo supriešinimas. Esą Kristaus auka buvo „nepraktiška“ ir „neprotinga“. Jonas Paulius II, pasak R.Bogdano, tapo „veikiančia išgryninta dvasia“. O Benediktas XVI tokiame kontekste pragmatiškai (dėl sveikatos) atsisakydamas sosto tariamai nusigręžia nuo Kristaus (tiesiogiai Bogdanas taip nesako, bet juk akivaizdu, tiesa?) ir griauna visos Bažnyčios tikėjimą.
Mūsų įsitikinimas, kad žmogaus protas skirtas išgyvenimui, komfortui ir visokiems „praktiškiems“ dalykams, yra, žinoma, naivumo viršūnė. Būtent dėl to mes šalia, pavyzdžiui, Antikos filosofų atrodome kaip vaikai, apsikarstę kompiuteriniais žaisliukais. Bet tai atskira filosofinė, o gal net ir teologinė diskusija.
Tuo metu reikia pabrėžtinai pasakyti, kad nei katalikybė, nei apskritai krikščionybė nepripažįsta proto ir tikėjimo supriešinimo, neiškelia, kitaip sakant, tikėjimo prieš protą. Krikščionybė nesutinka net su ateistiniu teiginiu, kad protas yra tikėjimo priešingybė (sutinku, žodžių sukeitimas vietomis gali atrodyti kaip menkas niuansas, tačiau šioje vietoje jis labai svarbus). Krikščionys nestoja prieš ateizmą su jo paties ginklais. Tai greičiau jau islamo silpnybė. Šia prasme Benediktas XVI jau seniai yra visiems bogdanams atsakęs.
Tai nutiko Vokietijos mieste Regensburge 2006-aisiais Viešpaties metais. Tuomet popiežius kalbėdamas akademinei bendruomenei pacitavo senovinį Bizantijos imperatoriaus dialogą su išsilavinusiu musulmonu. Imperatoriaus žodžiai buvo tokie: „Parodykite, ką naujo atnešė Mahometas, ir jūs pamatysite, kad tai vien blogi ir nežmoniški dalykai, tokie, kaip nurodymas skleisti tikėjimą kardu.“
Žinoma, kad šiuolaikiniame politikos kontekste tokia citata skamba ypatingai. Bet blogai, kad tariamai esminė žinia („Popiežius pasisako prieš islamą“) užgožė daug gilesnę Benedikto XVI mintį.
Atsispyręs nuo skambios citatos, popiežius Regensburge išdėstė, kad krikščionybė yra neatsiejama nuo senosios graikų filosofijos ir kad šis ryšys neatsitiktinis. Krikščionių Dievas negali būti neprotingas, elgtis neprotingai prieštarautų paties Dievo prigimčiai.
Visą antrą kalbos dalį Benediktas XVI paskyrė aptarti grėsmingai krikščionybės dehelenizacijos (t. y., atskyrimo nuo graikų filosofijos) tendencijai, kurią įžvelgė šiuolaikinėje teologijoje.
Kalbą Regensburge galima (ir verta) daugybę kartų skaityti, ten pasakyta labai daug. Bet čia diskusijai užaštrinti ir išgryninti, galime pratęsti mintį taip, kad ji labiau atspindėtų Bogdano teiginius. Jei Dievas visada protingas, tai ir tikėjimas yra pagrįstas protu, ir net kančia yra protinga. Taip pat ir Kristaus kančia neprieštaravo protui ir nebuvo „nepraktiška“.
Tikiuosi, kad nebūtų eretiška pasakyti net taip: Kristus pajėgė pasiaukoti tik todėl, kad yra ypač racionalus, kad yra viską žinantis, suprantantis ir išmanantis Dievas.
Tikiuosi, kad nebūtų eretiška pasakyti net taip: Kristus pajėgė pasiaukoti tik todėl, kad yra ypač racionalus, kad yra viską žinantis, suprantantis ir išmanantis Dievas.
Beje, gali būti, kad ir tai yra pasisakymas „prieš islamą“. Nors turbūt tiksliau teigti, kad Benediktas XVI ne stojo prieš islamą, o tvirtai, kaip popiežiui ir priklauso, demaskavo ydingus islamo pagrindus.
Teologijos plonybės nėra šio komentaro tema (nors tai įdomiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio), bet čia labai svarbi pati Regensburgo kalbos dvasia: žmogaus protas veda pas Dievą.
Manau, kad tai – didžiausia tikėjimo žinia XX a. Manau dar daugiau: pagal tai galima vertinti šios epochos katalikų tikėjimą. Reikia jų klausti: ar tu sugebėjai tikėti, kad žmogaus protas jį gali tik pas Dievą nuvesti? Ne viena garsi pavardė po tokio klausimo sukluptų. Kiek mūsų vis labiau ateistinėje Europos kultūroje įžvelgė pasaulio pražūtį ir jautėsi taip, tarsi pats Dievas būtų mus apleidęs?
O Jis juk neapleido. Per nenumaldomą paviršutinišką žiniasklaidos tarškėjimą mes nematome labai reikšmingų faktų. Juk tuo metu, kai Bažnyčios krizė Europoje pasiekė pačią savo viršūnę, į Šv. Petro sostą vienas po kito atsisėdo du neapsakomai gilūs teologai. Ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI buvo Viešpaties mąstytojai.
Juos supriešinti tiesiog juokinga. Kas mano, kad Jonas Paulius II buvo „liberalas“, o Benediktas XVI – „konservatorius“, tas nieko nesupranta ne tik apie tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir apie liberalizmą bei konservatizmą. Tikrai nesu Vatikano paslapčių ekspertas, bet ryžčiausi pasakyti: man šių dviejų popiežių valdymas atrodo kaip vienas ilgas proto triumfas prieš ateizmą.
Ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI – ne šiaip apsiskaitę žmonės. Tai tokio masto intelektualai, kad jie galėjo eiti (ir ėjo) į bet kurį universitetą, į bet kurią akademinę bendruomenę, į bet kokį šviesuolių susirinkimą ir ten paties mokslo lauke paties mokslo argumentais priversti visus nutilti.
Ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI – ne šiaip apsiskaitę žmonės. Tai tokio masto intelektualai, kad jie galėjo eiti (ir ėjo) į bet kurį universitetą, į bet kurią akademinę bendruomenę, į bet kokį šviesuolių susirinkimą ir ten paties mokslo lauke paties mokslo argumentais priversti visus nutilti.
Vilniaus šviesuolius Jonas Paulius II nutildė taip, kad kai kurie dar iki šiol neatsigauna.
Abu popiežiai atkakliai kartojo, kad mokslas tikėjimui neprieštarauja. Savo žodžius jie parėmė veiksmais ir plėtojo pačios Bažnyčios mokslinius tyrimus. Įdomu, kad tie, kurie labiausiai mėgo kalbėti apie mokslo šviesą ir proto laisvę, prieš Joną Paulių II ir Benediktą XVI dažniausiai tesugebėdavo nukreipti tik visai neprotingas patyčias.
Bet, žinoma, klausytis popiežių proto ne visada buvo malonu. „Liberalo“ Jono Pauliaus II enciklika „Veritatis splendor“ priverčia suklusti ir net sudrebėti ne kokiais nors „tamsuoliškais“ pragaro paveikslais, o tiesiog krištolo tyrumo logika.
Žmogaus valia (atsigręžti į Dievą ir nuo jo nusigręžti), pasak Jono Pauliaus II, yra visiškai laisva. Tokia laisva, kad žmogus pats gali pasirinkti peržengti ribą, už kurios nėra kelio atgal. Mirtina nuodėmė taip pat pasirinkimas – ar galima dar tiksliau ir šiuolaikiškiau priminti apie mūsų apgaulingai linksmo pasaulio grėsmes?
„Kas turi ausis – teklauso“ – šie Kristaus žodžiai turbūt geriausiai apibendrina tai, ką galima būtų pavadinti Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI „politika“. Ji atnešė rezultatų, kurių dar nenorime ar nesugebame pastebėti.
Šiandien fiziką gali priversti susimąstyti pasakęs, kad atsiskyręs nuo teologijos mokslas tapo tuščias. Filosofui gali akademinėje diskusijoje prikišti, kad nepripažindamas Dievo jis beveik nieko pasaulyje negali paaiškinti. Visa tai, manau, yra netiesioginiai šių dviejų popiežių-intelektualų nuopelnai. Nes, pamatęs Joną Paulių II ir Benediktą XVI, tik kvailys dar gali sakyti, kad tikėjimas kyla iš tamsumo.
Todėl kai Benediktas XVI sako, kad „daug kartų sąžinėje apsvarstė“, galima neabejoti, kad protas ir tikėjimas šiame sprendime susiliejo. Ir gal tikrai neverta siekti tapti „šventesniu už popiežių“. O baigiant norisi atremti ir paskutinę Bogdano provokaciją.
Šiais laikais net katalikai yra linkę pamiršti Apvaizdą, kuri Vatikane tikrai veikia tiesiogiai. Galite neabejoti: ir anksčiau, ir dabar, ir visados Dievas sprendžia, koks tarnavimas jam ne tik mielas, bet ir reikalingas. Sprendžia paslaptingu ir Jam vienam težinomu būdu.
