Taigi, visų pirma, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Maidanas, specialiosios paskirties milicijos pajėgos, V.Janukovyčius, J.Tymošenko, o taip pat visi kiti laikini ir nuolatiniai prezidentai bei parlamentarai yra ta pati Ukraina. Jeigu ne, tai jokios Ukrainos nėra.
Juk šiandien ukrainiečiai turėtų labiausiai bijoti susiskaldymo į „Ukrainą“ ir „Antiukrainą“. Bet nebijo.
Naujoji Ukrainos valdžia tęsia jau dešimtmetį trunkančią vidaus politinės kovos tradiciją. Nuo 2004 m. Ukrainos viršūnėje keičiantys Rytai ir Vakarai daro tą patį – siekia įtvirtinti sau priimtiną Konstituciją, neįvertindami supančios politinės realybės.
Naujoji Ukrainos valdžia kol kas tęsia jau dešimtmetį trunkančią vidaus politinės kovos tradiciją. Nuo pat 2004 m. vieni kitus Ukrainos viršūnėje keičiantys Rytai ir Vakarai daro iš esmės tą patį – siekia įtvirtinti sau priimtiną Konstituciją, dažnai neįvertindami juos supančios politinės realybės.
Vakarai tai daro labiau vakarietiškai, Rytai – rytietiškai, bet vis tiek Konstitucija ne jungia, o skaldo Ukrainą. Nepanašu, kad artimiausiu metu ši esminė valstybės yda išnyks, nes, kaip ir anksčiau, abi pusės veikia įsivaizduodamos Ukrainą be politinių oponentų.
Pažvelkite į pirmuosius naujosios Ukrainos vyriausybės rūpesčius – patraukti atsakomybėn V.Janukovičių ir išvaikyti specialiosios paskirties milicijos pajėgas.
V.Janukovyčius nėra koks Artimųjų Rytų tironas. Jis – tik nevykęs prezidentas, kuris vos neįvėlė savo valstybės į pilietinį karą. Jis pateko į įtemptą situaciją ir priėmė labai kvailus sprendimus, dėl kurių žuvo žmonės (tokia, liūdniausiais atvejais, yra kvailų prezidentų sprendimų kaina).
Kai tokiam prezidentui neleidžiama pralaimėjus pasitraukti, o nuolat grasinama persekiojimu, jis visko bijo ir toliau daro kvailystes. Dabar V.Janukovyčius jau tikrai yra Rusijos statytinis, nors taip galbūt nebūtinai turėjo būti.
Kai tokiam prezidentui neleidžiama pralaimėjus pasitraukti, o nuolat grasinama persekiojimu, jis visko bijo ir toliau daro kvailystes. Dabar V.Janukovyčius jau tikrai yra Rusijos statytinis, nors taip galbūt nebūtinai turėjo būti.
Taip pat galima komentuoti ir specialiosios paskirties milicijos pajėgų paleidimą. Ką tai reiškia milicininkams? Juk akivaizdu – jiems keršys. Jei Ukrainos valdžia siektų vienybės, tai turėtų pirmiausia uždrausti bet kokį kerštą ir prisiimti visišką atsakomybę už tas valstybės struktūras, kurių prigimtis verčia klausyti politinės valdžios.
Dabar Ukrainos milicininkai bėga į Rusiją. Baisu net pagalvoti, kokias pamokas šioje istorijoje įžvelgia Ukrainos kariuomenė.
Dėl viso šito klaidinga lyginti mūsų dienų Ukrainą su 1990 m. Lietuva. Toks palyginimas neigiamai veikia ir mūsų požiūrį į save, ir mūsų galimybes iš tikrųjų padėti Ukrainai.
Ukraina yra niekaip nepabaigiamas statyti namas, kurio statybininkai susipyko, o tokia padėtimi pasinaudoję ginkluoti plėšikai užėmė rūsį. Lietuva 1990 m. buvo statybų aikštelė, kurioje dirbę darbininkai buvo pasiruošę savo projektą nuo ginkluotų plėšikų ginti darbo įrankiais ir rankomis, jei prireiks.
Pagrindinis Lietuvos ir Ukrainos skirtumas yra politinė vienybė. Bet mes nedažnai susimąstome, ką tai iš tikrųjų reiškia.
Kalbėdami apie vienybę politikoje, mes dažnai siekiame išgyventi nuolat besikartojančius pirmųjų pasimatymų pojūčius. Kaip tik juos mums ir primena šiek tiek šiuo požiūriu klaidinantys Kijevo vaizdai. Žvakutės, laužai, košė, bendras pavojaus išgyvenimas – mes žinome, kaip visa tai šaunu.
Dar daugiau – mums 1990 m. nėra „tik žvakutės ir laužai“. Šios ryškios ir konkrečios bendrumo patirtys buvo labai svarbios visai tolesnei Lietuvos istorijai, nes ji taip pat buvo bendra. Visai kaip pirmieji pasimatymai, jei jie baigiasi santuoka, nebėra „tik pirmieji pasimatymai“.
Tačiau tikroji politinė vienybė panašesnė ne į pirmuosius, o į dvidešimt penktuosius santuokos metus, kuriuos baigiame pasiekti. Jaudulio daug mažiau ir ne visada vieni kitiems labai patinkame. Bet gyvename tam tikroje pusiausvyroje, kurią vertiname labiau negu bet kokius tarpusavio skirtumus.
Kaip ir santuoka, politinė vienybė nėra stabilus ir savaime suprantamas dalykas. Ji gimsta tik iš kasdienės kovos su pasidalijimu.
Trumpai viską apibendrinti galima taip: Konstitucija buvo ne šiaip kompromisas, o kompromisų kompromisas. Ji įtvirtino ne tai, kas visiems labai patiko, o greičiau tai, kas maždaug vienodai visiems nepatiko.
Lietuvai ši kova prasidėjo kaip Sąjūdžio ir buvusių komunistų dvikova. Tokiame kontekste atsirado 1992 m. Lietuvos Konstitucija. Įtemptą šio dokumento rengimo, tobulinimo ir priėmimo istoriją šiandien jau šiek tiek žinome iš įvairių to proceso dalyvių liudijimų.
Trumpai viską apibendrinti galima taip: Konstitucija buvo ne šiaip kompromisas, o kompromisų kompromisas. Ji įtvirtino ne tai, kas visiems labai patiko, o greičiau tai, kas maždaug vienodai visiems nepatiko.
Tačiau būtent taip parengta Konstitucija tapo didžiausia Lietuvos pergale. Sąjūdžio ir komunistų dvikova seniai baigėsi, ji net pradedama pamiršti. Tiesą sakant, jau nebeliko to, kas 1992 m. atrodė taip svarbu, to, dėl ko buvo ieškoma kompromisų.
Bet išliko kompromisų kompromisas – sutarimas dėl to, kad privalome sutarti. Kad pusiausvyra mums svarbesnė net už tai, kas dedama ant svarstyklių.
Šio sutarimo dėl sutarimo tikrumu galėjome dar kartą įsitikinti R.Pakso krizės metu. Didžiausia R.Pakso problema kaip tik ir buvo jo siekis padalinti Lietuvą. Tai nepavyko, liko tik vienas R.Paksas prieš Konstituciją.
Šiandien jau ir R.Pakso šūkiai blėsta ar bent mutuoja. Ar ką nors dar domina „diktatūra mafijai“? Bet galime neabejoti, kad gyvenimas mums nuolat pateiks naujų pusiausvyros išbandymų.
Didžiausia R.Pakso problema kaip tik ir buvo jo siekis padalinti Lietuvą. Tai nepavyko, liko tik vienas R.Paksas prieš Konstituciją.
Žemės pardavimas užsieniečiams ar gėjų eitynės gal ir neatrodo pakankamai rimti klausimai. Bet jei Lietuva, priešingai nei Ukraina, pajėgė nesusipykti dėl įstojimo į ES, tai dar nereiškia, kad negalėtų susipykti, pavyzdžiui, dėl išstojimo.
Matyt, tai niekada nesibaigs. Vis dėlto žengdami į dvidešimt penktuosius bendro gyvenimo metus jau turėtume pajėgti aiškiai atskirti, kas yra neliečiama, o dėl ko galime ir pasiginčyti. Lietuvoje svarbiausia yra jos Konstitucija.
Po daugiau kaip dvidešimties metų tai jau yra ne šūkis, o istoriškai patikrintas faktas. 1992 m. kompromisų kompromisas yra tai, kas išlieka nusėdus daugiau ar mažiau vienadienių politikos kovų dulkėms.
Būtų gerai, jei Ukrainos įvykiai mums atšviežintų šį suvokimą ir iš tikrųjų taptų pamoka. Jungianti, o ne skirianti Lietuvos Konstitucija yra kaip tik tai, ko Ukraina neturi.
Kijeve mes visų pirma stebime pusiausvyros praradimo pasekmes, o tik po to – Rusijos agresiją, kuri jau nieko pasaulyje nebeturėtų stebinti.
Tai, kad Ukraina galbūt žlunga dėl V.Janukovyčiaus politinio romano su mūsų nemėgstama Rusija, neturėtų sutrukdyti mums aiškiai suvokti pačią krizės ar net skyrybų esmę.
Jei esame ukrainiečių draugai, turime siekti adekvačiai atskleisti jiems padėtį. Remdamiesi savo patirtimi turime įtikinti, kad žinome, ką jie jaučia savo politiniams oponentams. Bet taip pat turime priminti, kad klausimas yra didesnis.
Valstybės viduje negali būti priešų – žmonių, kurie nesugebėtų kartu gyventi. Visi privalo nuolat užgniaužti savo ambicijas ir atsisakyti dalies interesų tam, kad pats bendras politinis laukas galėtų egzistuoti ne Maidano, o civilizuotesne forma.
Jokio lengvesnio kelio nėra, tik kompromisų kompromisas arba pilietinis karas. Joks tarptautinis tribunolas, jokia sąjunga, diplomatinė misija ar finansinė parama nepajėgs padėti net geriausių norų turinčiai valdžiai, jei ta valdžia negali užtikrinti sutarimo dėl sutarimo.
Valstybės viduje negali būti priešų – žmonių, kurie nesugebėtų kartu gyventi.
Ukrainos ateičiai svarbiausi dalykai priklauso tik nuo pačių ukrainiečių. Štai kas mums kelia nerimą, kai iš Vilniaus stebime Kijevą. Nes lygiai taip pat Lietuvos ateitis yra mūsų rankose.
Gali būti, kad šiandien mums daug kas gyvenime nepatinka ir nuolat visko trūksta. Bet Vilniuje, priešingai nei Kijeve, 1991 m. laužai degė tam, kad galėtume šiuo niekam tikusiu gyvenimu džiaugtis.
Jei apsileisime ir pamiršime, kas Lietuvoje svarbiausia, galime viso to netekti. Staiga ir be jokios Rusijos.
