Tačiau imperinės Europos kontekste tai buvo gana radikali mintis, iš dalies atkartojanti naujo tipo vakarietišką politinį mąstymą, išryškėjusį JAV „Federalistų dokumentuose“. Po Pirmojo pasaulinio karo G.Mazzinio metafora tapo europiečių pasaulėžiūros esme. Visos tautos ėmėsi savo namų statybų, kai kurios, žinoma, nusitaikydamos ir į kaimynų namus.
Kaip tik tuo metu savo šansą pasistatyti tautos namą gavo ir Lietuva. Todėl to meto laikinosios sostinės Kauno apžiūra yra vienas iš įdomiausių, lengviausiai prieinamų ir mažiausiai laiko reikalaujančių šaltinių tiems, kas siekia pažinti estetinę, o kartu ir politinę Lietuvos esmę.
Turbūt natūralu tokį apmąstymą pradėti nuo Karo muziejaus ir Vienybės aikštės komplekso. Tai vieta, kurioje tarpukario Lietuvos politinė bendruomenė sąmoningai siekė save išreikšti.
Turbūt natūralu tokį apmąstymą pradėti nuo Karo muziejaus ir Vienybės aikštės komplekso. Tai vieta, kurioje tarpukario Lietuvos politinė bendruomenė sąmoningai siekė save išreikšti. Būtent čia ieškantis žvilgsnis gali pamatyti, kaip atrodė ir daugeliu požiūrių vis dar atrodo Lietuva.
Karinis aikštės elementas negali nekristi į akis. Jis slepia pirmąją tikrosios istorijos pamoką.
Šiais laikais daug daugiau diskutuojame apie Lietuvos istorijos sampratą tarpukariu negu apie pačią tarpukario Lietuvos istoriją. Todėl esame linkę šiek tiek perdėti kunigaikščių ir karžygių mito įtaką to meto valstybei.
Kita vertus, 1940 m. įvykių šviesoje mes nuvertiname tarpukario Lietuvos kariuomenę. Taip galų gale susiformuoja mums įprastas pasvaičiojimais apie karžygystę vienas kitą maitinusių žaislinių kareivėlių paveikslas.
Vienybės aikštė mums atskleidžia kitą perspektyvą. Pirmasis paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatytas vos pasibaigus Nepriklausomybės kovoms. Tuo metu jis priminė konkrečius karus, mūšius ir konkrečius juose žuvusius žmones, o ne kokią nors abstrakčią karžygių dvasią.
Tarpukario Lietuva buvo ginklu iškovota valstybė. Jeigu 1918-1919 m. ji nebūtų pajėgusi greitai surinkti pakankamai didelės kariuomenės, jokios Lietuvos nebūtų buvę. Todėl pirmųjų Vienybės aikštės paminklų statytojams pergalė turėjo ne simbolinę prasmę. Lietuvos pergalė tuomet skambėjo ne taip, kaip krepšinio komandos pergalė ir net ne taip, kaip mums skamba Sąjūdžio pergalė.
Tuometė pergalė buvo pergalė savo pirmine, tikriausia, klasikine prasme. Tai buvo karinė pergalė. Visa Lietuva buvo karinė pergalė. Būtent dėl to, o ne dėl kažkokio ypatingo visuomenės militarizmo Karo muziejus ir paminklas žuvusiems kariams tapo svarbiausiu naujosios Lietuvos išvaizdos akcentu.
Tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kovos už Lietuvą samprata Vienybės aikštėje pradėjo plėstis. Tada pastatyti paminklai „Knygnešys“ ir „Sėjėjas“, pradėta kurti „Knygnešių sienelė“. Vytauto Didžiojo šešėlis virš aikštės iškilo tik po 1930 m. Vytauto metų, kai nuspręsta jo vardu pavadinti atnaujintą Karo muziejų.
Tai buvo karinė pergalė. Visa Lietuva buvo karinė pergalė. Būtent dėl to, o ne dėl kažkokio ypatingo visuomenės militarizmo Karo muziejus ir paminklas žuvusiems kariams tapo svarbiausiu naujosios Lietuvos išvaizdos akcentu.
Vienybės aikštė taip pat atskleidžia, kad jau XX a. pradžioje Lietuva kūrėsi kaip vakarietiška valstybė. Tai liudija gausi laisvės simbolika. Juozo Zikaro sukurta angelo pavidalo Laisvės statula su giliai vakarietišku sutraukytų pančių elementu pradėjo brėžti naują, šių laikų ribą tarp Lietuvos ir Rusijos, kuri ryškėjo per visą XX amžių.
Amerikos lietuvių padovanotas Laisvės varpas (primenantis pačių JAV Laisvės varpą Filadelfijoje) suteikė vakarietiškai temai specifinį amerikietišką atspalvį. Šis pėdsakas per dažnai paskandinamas tariamai labai nacionalistiškoje ir uždaroje tarpukario Lietuvos istorijoje.
Įvairūs XX a. epizodai, pradedant krepšiniu ir baigiant JAV pozicija nepripažįstant Lietuvos okupacijos, leidžia įžvelgti mažų mažiausiai ypatingą pačios Lietuvos nuotaiką JAV atžvilgiu, jei ne abipusį ryšį. Šios nuotaikos gelmėje, matyt, iš tikrųjų glūdi bendra laisvės ir laisvės kovos samprata.
Visai kitoks tarpukario Lietuvos paminklas yra Prisikėlimo bažnyčia. Tai pastatas, kuris atitrūko nuo konkrečios realybės ir siekė išreikšti abstrakčią tautos didybės idėją. Jei valstybė – tautos namas, tai Prisikėlimo bažnyčia turėjo būti vadinamoji „ego siena“. Tikrai, dar ir šiandien vartant bažnyčios statybų konkursui pateiktus projektus galima pažinti neaprėpiamą lietuvių ego.
Tai, kad tokiam tikslui buvo pasirinkta bažnyčia, o ne itališkas „altoriaus tėvynei“ variantas, dar kartą primena apie moderniai katalikišką Lietuvos valstybės prigimtį. Bet, kita vertus, Prisikėlimo bažnyčios istorija turėtų mums nuolat kalbėti apie puikybę ir jos pasekmes.
Bet, kita vertus, Prisikėlimo bažnyčios istorija turėtų mums nuolat kalbėti apie puikybę ir jos pasekmes.
Bažnyčia turėjo tapti tautos didvyrių panteonu, kuriame lietuvių prisikėlimas susilietų su Kristaus prisikėlimu ir gal jį net šie tiek nustelbtų. Bet prisikelti gali tik tas, kas numiršta – gal tai ir yra didžioji XX a. pamoka lietuviams, išdėstyta tarpukariu neužbaigtos, sovietų fabriku paverstos ir tik po 1990 m. įšventintos gigantiškos bažnyčios istorijoje?
Šiuos išskirtinai valstybei ir tautai skirtus miesto akcentus apgaubė ir užklojo ypatinga kaunietiška architektūra. Dar ir šiandien ekspertai ne visai sutaria, kokio stiliaus miestu vadinti Kauną. Vienus labiau patraukia art deco pėdsakai, kiti pabrėžia modernistinę kryptį, treti kalba apie tautinį modernizmą.
Kartais naudinga šiuos specialistų ginčus neutralizuoti susimąstant tiesiog apie tarpukario architektūrą. Ji ir kitose Vakarų šalyse sunkiai ir sudėtingai klasifikuojama, bet gali būti, kad svarbesnius dalykus atskleidžia apibendrinimas.
Viena vertus, galima aiškiai matyti, kad tai ne tik Europos, bet ir transatlantinio Vakarų pasaulio architektūra. Pirmajame pasauliniame kare ši pasaulio dalis iš tikrųjų pajuto savo bendrumą. Tas jausmas įkvėpė ir nebeapleido iki pat Antrojo pasaulinio karo ir po jo.
Šiuo požiūriu Kaunas akivaizdžiai plėtėsi kaip Vakarų miestas. Nedidelis, nors ir politiškai stiprus, rusiškas naujamiestis buvo papildytas naujo tipo pastatais, gatvėmis ir ištisais rajonais. Jų architektūra ir statyba rėmėsi vakarietiškais principais, pradedant praktiniais technologiniais elementais, tokiais kaip vandentiekis, telefonas ar funikulierius.
Tačiau įprastinis žvilgsnis į tarpukario architektūrą dažnai mato ją visos tolimesnės Vakarų architektūros raidos perspektyvoje. Taip sureikšminami įsivaizduojamą pasaulio pažangą atspindintys elementai ir internacionalizmas.
Nacionaliniai tarpukario architektūros fragmentai tuomet vertinami kaip tikrajai raidai nesvarbios, jos nuošalyje liekančios inercijos pėdsakai. Tai nėra labai teisinga nei architektūros, nei pačios tarpukario istorijos atžvilgiu.
Nacionaliniai elementai, aliuzijos į konkrečios tautos ar valstybės istoriją bei mitus nėra atsitiktinis ar nesvarbus tarpukario aspektas. Vakarų tautos iš tikrųjų statėsi vienas į kitą panašius namus kaimynystėje, bet jos niekada neketino gyventi milžiniškame bendrabutyje ar kolūkyje, kokiu siekė tapti sovietinis blokas.
Mūsų tautinis modernizmas nėra labiau atsilikęs negu fašistinė Italijos architektūra ar nė kiek ne mažiau specifiškas amerikietiškas art deco.
Skirtingų žmonių ir skirtingų tautų vienybė visada buvo Vakarų pasaulio esmė ir stiprybė, taip pat ir tarpukariu. Todėl mūsų tautinis modernizmas nėra labiau atsilikęs negu fašistinė Italijos architektūra ar nė kiek ne mažiau specifiškas amerikietiškas art deco. Partikuliarizmas taip pat buvo visuotinė tendencija.
Viską apibendrinus reikia pripažinti, kad geriausiai tarpukario Lietuvos atspindžius surenka ir susumuoja Kauno karininkų ramovė. Joje labai ryškus portretas valstybės, kuri savimi didžiuojasi ir turi tam pagrindo.
Tas pasididžiavimas prasideda nuo konkrečių savo pačių karinių pergalių ir tik nuo jų atsispyrus išplečiamas iki bendros didingos karžygių istorijos vizijos. Bet svarbiausia, kad šie konkretūs lietuviški jausmai išreiškiami bendromis vakarietiškomis priemonėmis. Tai Lietuva, kuri bent jau yra matoma Europoje ir Vakaruose.
Toks pasivaikščiojimas (net jei vien mintimis) po Kauną leidžia pamatyti šį tą daugiau nei tai, ką vadiname „Smetonos Lietuva“. Tarpukario valstybė tampa ne tik realesnė ir prasmingesnė, bet ir mums artimesnė.
Nutolsta provincialios ir atsilikusios baudžiauninkų šalies vaizdai ir demaskuojama, matyt, jau mūsų pačių puikybės padiktuota apgaulė. Netiesa, kad tik 2004 m. Lietuva tapo Vakarų pasaulio dalimi. Ji tam buvo sukurta nuo pat pradžių.
Tik ar būtinai lietuviams turi geriau sektis kurti valstybę negu ją išlaikyti?
