Toliau viskas vyko kaip banalioje dramoje. Turkijos prezidentas palygino vokiečius ir olandus su naciais. Palyginimas, suprantama, sulaukė audringos reakcijos. Tuomet Turkija ta pačia proga pasipiktino Europos Teisingumo Teismo sprendimu, kuriuo privačioms kompanijoms leidžiama drausti darbuotojams nešioti religinius simbolius. Ir taip toliau iki pat galo – dabar Turkija jau grasina nutraukti ES ypač svarbią sutartį dėl pabėgėlių.
Kaip dažnai pasitaiko tokiuose disputuose, ir jų dalyviai, ir stebėtojai kol kas nepastebi esminės detalės – ginčo objekto. Dėl ko iš tikrųjų nesutariama? Koks klausimas sprendžiamas šioje dramoje?
Panašu, kad tikrasis nesutarimas yra gerokai sudėtingesnis nei leidžia suprasti kunkuliuojantis konflikto paviršius. Problema ta, kad politikams ir vėl nebeaišku, kur brėžti ribą tarp vidaus ir užsienio politikos.
Vokietijos, Nyderlandų ir kitų Europos valstybių vyriausybės turi rimtą pagrindą nenorėti, kad jų teritorijoje gyvenantys turkai būtų agituojami ir įtraukiami į vis sudėtingesnę ir vis daugiau aistrų kurstančią Turkijos vidaus politiką. Ypač kad toje politikoje vis dažniau švysteli islamo valstybės šmėkla.
Problema ta, kad politikams ir vėl nebeaišku, kur brėžti ribą tarp vidaus ir užsienio politikos.
Gali būti, kad europiečiai turi net pakankamą pagrindą uždrausti renginius savo teritorijoje. Tačiau kai šis sprendimas palydimas griežta Turkijos referendumo kritika, Turkijai, taip sakant, padovanojama gera korta. Turkijos prezidento galios, kad ir kaip žiūrėsi, yra tik pačių turkų reikalas. Partneriai Europoje turi teisę spręsti, su kokia Turkija jiems pati partnerystė taps nebepriimtina, bet neteisinga daryti įtaką kitos valstybės vidaus reikalams pasinaudojant savo suvereniomis galiomis.
Lygiai taip pat ES ir jos valstybių narių politika musulmonų atžvilgiu nėra Turkijos reikalas griežtąja prasme. Turkų išsakyta ETT kritika šiuo atveju tokia pat nepateisinama kaip ir Rusijos deklaruojama rusakalbių teisių gynyba nuo visko visame pasaulyje.
Šiame konflikte vidaus ir užsienio politikos perskyra nebuvo apibrėžta nuo pat pradžių, toliau išlieka neapibrėžta ir dėl jos net nediskutuojama. Todėl ginčo apimtis nuolat auga valstybėms pasitelkiant vis naujus sau prieinamus instrumentus. Taip nuo konflikto gali nukentėti ne tik sutartis dėl pabėgėlių, bet ir NATO partnerystė.
Jau dabar pasigirsta žinių, kad Turkija naudoja NATO kortą santykiuose su Europa. Austrijai reikalaujant nesiderėti dėl Turkijos stojimo į ES, turkai blokuoja visas NATO pratybas, kuriose dalyvauja Austrija.
Žinoma, toks elgesys yra labai neatsakingas ir visų pirma jis neatsakingas iš Turkijos pusės. Bet šiuo atveju vertėtų didesnį dėmesį skirti faktams (NATO partnerystė jau yra apsunkinta – tai faktas), o ne atsakomybėms. Būtent to reikalauja Lietuvos interesai.
Taip prieiname prie paskutinės pastabos. Turkijos ir Europos konfliktas – dar vienas Lietuvos aklumo pavojaus akivaizdoje pavyzdys. Būtent Lietuvai, o ne kam kitam yra gyvybiškai svarbu, kad NATO būtų galinga karinė organizacija, kurioje dalyvauja Turkija. NATO be Turkijos būtų žymiai sunkiau užtikrinti Lietuvos saugumą, nes Juodojoje jūroje įsigalėtų Rusija ir Europos pasienio gynyba nuo jūros iki jūros būtų sueižėjusi.
Todėl Lietuva turėtų būti pasiruošusi ginti ir saugoti NATO su Turkija visur ir visada (žinoma, kol tai apskritai įmanoma, bet kol kas dar tikrai įmanoma). Šiuo atveju saugojimas turėtų pasireikšti aktyvia diplomatija siekiant, kad Turkijos ir Europos konfliktui būtų sugrąžintas jo tikrasis objektas, o tuo pačiu – ir aiškios konflikto ribos.
Išsiaiškinkime, kur baigiasi mūsų vidaus reikalai ir prasideda partnerystė. Tada iš karto taps aiškiau, kas ką gali ir ko negali. Sutartis dėl pabėgėlių ir NATO yra visiškai su šiuo ginču nesusiję klausimai ir neturėtų būti čia painiojami. Lietuva turėtų formuluoti šias tezes, jas skleisti ir jų pagrindu įtikinėti konflikto šalis nelaukdama, kol tai padarys kas nors kitas.
Bet suprantama, tai ne Basčio paslaptys, ne Pūko nesąmonės ir ne urėdijų reforma. Turkijos ir Europos ginčas – tai tik kažkokia egzotiška abrakadabra. Todėl niekam ji ir nerūpi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: „Viskas įskaičiuota“. Kodėl vis dar nesame Turkijos draugai?
