Šių metų pavasarį Vokietijos energetikos koncernas „Rheinisch-Westfaelisches Elektrizitaetswerk“ (RWE) dar padidino dujų tiekimo Ukrainai per atbuliniu režimu veikiančius Vengrijos ir Lenkijos dujotekius apimtis.
Specialistų vertinimu, bent dalį tiekiamų dujų RWE perka iš „Gazprom“. Kadangi „Gazprom“ nustatytos dujų kainos Ukrainai ir Vokietijai smarkiai skiriasi, tai RWE parduoda Ukrainai brangiau negu perka pats, bet vis tiek pigiau negu „Gazprom“.
Trumpai tariant, tai visiems apsimoka (ypač dėl to, kad „Gazprom“ verčia savo partnerius Vakaruose pirkti didesnius kiekius dujų nei šiems reikia). Išskyrus, žinoma, „Gazprom“.
Dujų tiekimo atgal į Ukrainą projektas dar tik prasidėjo. Norint jį išplėsti, reikėtų įjungti ypač dideles dujų apimtis galinčius pernešti Slovakijos dujotekius. Slovakija kol kas dvejoja, mėgindama teisingai apskaičiuoti santykius su Vakarų Europa ir Rusija.
Šiandien galima taip pat sėkmingai piešti labiau komišką nei tragišką vaizdą: „Gazprom“ pagal karo logiką pripumpuoja į Vokietiją daug pigių dujų, kurias Vokietijos įmonės pagal verslo logiką grąžina atgal.
Be to, „Gazprom“ bando ir toliau bandys visais būdais užginčyti Europos įmonių teisę vykdyti panašius projektus. Nepaisant to, dujų sugrįžimas į Ukrainą iš Vakarų aiškiai primena, kad jei Europoje ir vyksta koks nors „dujų karas“, tai jo fronto linijos taip išsilygino, kad šiuo metu visos perspektyvos yra įmanomos.
Prisimenate tą baisųjį paveikslą: „Gazprom“ pastato dujotekį „Nord Stream“ tiesiai į Vokietiją, aplenkia Baltijos valstybes ir jas padaro energetinėmis įkaitėmis. Šiandien galima taip pat sėkmingai piešti labiau komišką nei tragišką vaizdą: „Gazprom“ pagal karo logiką pripumpuoja į Vokietiją daug pigių dujų, kurias Vokietijos įmonės pagal verslo logiką grąžina atgal.
Kad ir kokios būtų ateities perspektyvos, jau šiandien aišku, kad Europos rinka tampa nepalanki „Gazprom“ būtent dėl agresyvios šio koncerno strategijos, kuri niekam nebėra paslaptis. Taigi, jei „Gazprom“ yra Vladimiro Putino ginklas, tai šūvis grįžta rikošetu. Arba senoviškai: kaip šauksi, taip atsilieps.
Juk tik maždaug nuo 2006 m. (gal simboliškiau būtų sakyti: nuo tada, kai Gerhardas Schroederis padarė Vokietiją „Gazprom“ sąjungininke statant „Nord Stream“ dujotekį) Vakarų valstybių politikai, analitikai, žurnalistai ir specialistai rimtai susirūpino energetikos saugumo ir rusiškų dujų skaidrumo problemomis.
Turbūt svarbiausias šio rūpesčio rezultatas buvo ES Trečiasis energetikos paketas, kurio griežčiausia versija (ją pasirinko Lietuva) numato visišką dujų gamybos ir paskirstymo nuosavybės atskyrimą. Tai reiškia, kad „Gazprom“, kuris išgauna dujas, negali tuo pat metu kontroliuoti jų paskirstymo vartotojams Lietuvos ar kitos valstybės viduje.
Dar labiau „Gazprom“ padėtį apsunkino maždaug prieš metus pradėtas Europos Komisijos tyrimas dėl galimo „dujų milžino“ piktnaudžiavimo padėtimi rinkoje ir konkurencijos taisyklių pažeidimų.
Šiuo metu jau esama požymių, jog „Gazprom“ rikošetas iš tikrųjų užsibaigė ir grįžo iki pat Rusijos. Galima įtarti, kad pats V.Putinas jau ieško naujų ginklų.
Vasarą buvo paskelbta, kad Rusija ketina leisti ne tik „Gazprom“, bet ir kitoms įmonėms eksportuoti suskystintas dujas. Analitikų nuomone, toks sprendimas būtų labiausiai naudingas dujų gamybos kompanijai „Novatek“, kurios vienas iš savininkų – pagarsėjęs V.Putino jaunystės draugas Genadijus Tymčenka.
„Novatek“ pozicijas stiprina ir tai, kad Kinijos nacionalinė naftos korporacija sutiko dalyvauti svarbiausiame „Novatek“ suskystintų dujų gamybos projekte „Yamal LNG“. Tai gali būti vienas požymių, kad „Novatek“ perspektyvos yra tikros, o „Gazprom“ padėtis Rusijoje taps vis keistesnė.
Menkstanti Rusijos reikšmė darosi vis akivaizdesnė. Neseniai JAV prezidentas Barackas Obama atšaukė rugsėjo pradžioje planuotą susitikimą su Vladimiru Putinu.
Visa tai vyksta tokiame tarptautinės politikos fone, kuriame menkstanti Rusijos reikšmė darosi vis akivaizdesnė. Neseniai JAV prezidentas Barackas Obama atšaukė rugsėjo pradžioje planuotą susitikimą su Vladimiru Putinu.
Amerikiečių analitikai primena, kad paskutinį kartą Sovietų Sąjungos ir JAV viršūnių susitikimas buvo atšauktas prieš 50 metų. Tiksliau – 1960 m., kai virš Sovietų Sąjungos buvo pašautas JAV žvalgybos lėktuvas. Sako, kad ir 2013 m. susitikimas neįvyks dėl šnipų – dėl to, kad JAV Nacionalinės saugumo agentūros slaptos informacijos paviešinimu įtariamas Erickas Snowdenas apsigyveno Rusijoje.
Tačiau tarptautinis atšaukto susitikimo kontekstas šiandien visai kitoks nei prieš 50 metų. Rusijos politologai gal ir norėtų žaisti analogijomis – pasaulis ir vėl ant branduolinio karo ribos ir pan., bet iš tikrųjų B.Obamai paprasčiausiai nusibodo Rusija. Nenori bent ko nors pasaulyje reikšti – prašom, dabar galės tikrai nieko nebereikšti.
Rusija jau seniai nebelemia pasaulio politikos. Ji apskritai nyksta iš tarptautinės padėties analizės net kaip faktorius. Tai labai lėtas procesas, kurį stabdo įvairūs nukrypimai ir kuris iki šiol buvo pastebimas tik diplomatijos užkulisiuose. Atšauktas B.Obamos ir V.Putino susitikimas tam tikra prasme paviešino Rusijos nereikšmingumą. Su V.Putinu galima susitikti arba nesusitikti ir niekas pasaulyje dėl to nepasikeis.
Taip, Rusija vis dar išlieka branduoliniu ginklu ginkluota valstybė. Bet tokių šiuolaikiniame pasaulyje daug. Be to, branduolinis ginklas nėra pistoletas, kurį gali nešiotis kišenėje, o lemiamu momentu išsitraukti. Šaltojo karo ir vėlesnė patirtis pagimdė sudėtingą ir jėgų balansu pagrįstą branduolinių ginklų kontrolės sistemą.
Konkrečiai Rusijoje nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo baimintasi galimo branduolinių ginklų ar jų komponentų „nutekėjimo“. Todėl pagal tik šią vasarą nustojusią galioti JAV ir Rusijos bendradarbiavimo branduolinio saugumo srityje sutartį amerikiečių ekspertai du dešimtmečius padėjo saugoti rusišką arsenalą. Nauja sutartis, atrodo, gerokai sumažino bendradarbiavimo apimtį, tačiau šio projekto teigiamas poveikis jėgų balansui išsikvėps dar negreitai.
Kad ir kiek sąmoninga būtų agresyvi Rusijos laikysena Vakaruose, išsigelbėjimo Rytuose jai tikrai nėra. Santykiai su Kinija visai kitokie. Rusija ten gali tik parsiduoti. „Gazprom“ tai puikiai žino iš savo dujų prekybos patirties.
Trumpai tariant, jei jau B.Obama nusprendė atšaukti susitikimą su V.Putinu, tai tik būdamas visiškai tikras, kad branduolinis ginklas nėra joks veiksnys sprendžiant šį klausimą.
Kai kurie komentatoriai Rusijos santykių su Vakarais atšalimą vertina kaip sąmoningos ir kryptingos V.Putino politikos rezultatą. Neva nusispjovusi į per daug padorumo reikalaujančias Europą ir JAV, Rusija planuoja ilgai ir laimingai gyventi su savo drauge Kinija.
Toks vertinimas atrodo per daug paprastas. Kad ir kiek sąmoninga būtų agresyvi Rusijos laikysena Vakaruose, išsigelbėjimo Rytuose jai tikrai nėra. Santykiai su Kinija visai kitokie. Rusija ten gali tik parsiduoti. „Gazprom“ tai puikiai žino iš savo dujų prekybos patirties.
Tarptautinę padėtį analizuojanti, o ne išgalvojanti Rusija nesunkiai pamatys savo vienintelę perspektyvą – atkurti benutrūkstančius ryšius su Europos šalimis. Tik Europoje šiandien vis dar įmanoma realizuoti seną rusišką svajonę apie didelę ir įtakingą valstybę. O Europa, kad ir kaip tai kartais būtų nepalanku Lietuvai, niekada nenustos norėti ir siekti gerų santykių su Rusija.
Paradoksalu, bet palankesniu Rusijos vertinimu (taigi, ir „dujų taika“) Europoje šiandien yra labiausiai suinteresuotas „Gazprom“. Nurimusi politinė padėtis leistų koncernui tinkamai išnaudoti savo vienintelį tikrą pranašumą versle – galimybę tiekti dujas čia ir dabar, be jokių papildomų pastangų. Demokratiškoms Europos valstybėms tai visada bus patrauklu.
Jei kas nors klaustų, galėčiau nurodyti būdą, kaip Rusijai labai greitai, pigiai, radikaliai ir efektyviai „perkrauti“ savo santykius su Europa. Tereikia susitarti su Baltijos valstybėmis dėl okupacijos žalos atlyginimo. Gal kaip tik apie tai verta pasikalbėti su „Gazprom“ vadovu Aleksejumi Mileriu, kai jis aplankys Vilnių?
