Vis dėlto, šiek tiek pažinodamas Lietuvos dešiniųjų pasaulį, manau, kad stebime kur kas rimtesnę konservatorių krizę negu atrodo. Iš esmės pasikeitė V.Landsbergio padėtis ir konservatorių partija (dėl įvairių priežasčių ir nepaisant to, ar V.Landsbergis liks joje) nebegalės būti V.Landsbergio partija. Kompromisai (pvz., V.Landsbergio vienijama, o A.Kubiliaus valdoma partija), atrodo, tampa vis mažiau įmanomi.
Klausimas konservatoriams – ar jie sugebės visa tai išgyventi ir išlikti daugmaž didele ir reikšminga partija? Kaip konservatorių subyrėjimas ar gerokas susilpnėjimas galėtų paveikti Lietuvos politinį paveikslą?
Klausimas konservatoriams – ar jie sugebės visa tai išgyventi ir išlikti daugmaž didele ir reikšminga partija? Klausimas mums visiems – ko galime netekti? Kaip konservatorių subyrėjimas ar gerokas susilpnėjimas galėtų paveikti Lietuvos politinį paveikslą?
Negalima teigti, kad visos partijos yra lygiavertės ar vienodai reikšmingos. Kas žino, ar vis dar egzistuoja Himno partija? Partijos yra nevienodos ne tik kiekybine (narių ar rinkėjų skaičiaus), bet ir kokybine prasme.
Jos ne tik siekia skirtingų dalykų, bet ir vaidina skirtingus vaidmenis politinės bendruomenės ir jos bendro politinio gyvenimo atžvilgiu. Būtent šiuo požiūriu čia keliamas konservatorių partijos reikšmės Lietuvai klausimas. Bet pradėti reikia nuo aplinkybių, kurios trukdo neutraliam stebėtojui pamatyti tikrąjį konservatorių vaidmenį.
Visų pirma, Lietuvos konservatorių partija Tėvynės sąjunga susikūrė kaip antikomunistinė organizacija. Jos įkūrimas buvo tiesioginė reakcija į 1992 m. Seimo rinkimus, kuriuos laimėjo tuometė LDDP, tuomet palyginti pagrįstai laikyta komunistų partija. Tėvynės sąjungą įkūrusiems Sąjūdžio dalyviams komunistų pergalė (po ką tik pasibaigusios komunistinės okupacijos) atrodė kaip akibrokštas geriausiu atveju arba kaip išdavystė – blogiausiu.
Šį antikomunistinį charakterį konservatoriai persinešė per 2000 m. slenkstį ir jis vis dar veikia ne tik konservatorių santykį su socialdemokratais, bet ir konservatorių santykį su tauta.
1992 m. tauta, Baltijos kelyje atrodžiusi tokia miela, nuo Sąjūdžio ne tik nusigręžė, bet ir jį (ne vieno sąjūdininko nuomone) išdavė. Todėl konservatoriai kaip partija jau kūrėsi su randu, kuris trukdo jiems pasitikėti tauta kaip politine bendruomene.
Pastaroji, savo ruožtu, nepasitikėjimą jaučia ir atpažįsta. Visa tai labai stiprios emocijos ir būtų keista, jei jos politiniame gyvenime neatsispindėtų.
Svarbu ir tai, kad, kaip yra tiksliai suformulavęs M.Adomėnas, „antikomunizmas, laimėjęs Šaltąjį karą, pralaimėjo ideologiškai“. Vakarų pasaulyje jis taip ir liko nuostata, kuri dėl savo tvirtumo atrodo perdedanti ar supaprastinanti. Net Džeimsas Bondas (o gal kaip tik jis čia ir suvaidino lemiamą vaidmenį) ilgainiui nuo antikomunizmo nusišalino.
Tokia Lietuvą apsupusi tarptautinė aplinka, žinoma, dažnai leido kitoms partijoms pristatinėti konservatorius kaip radikalius ar net savotiškai „atsilikusius“ žmones ir namuose, ir užsienyje.
Bet ne vien su XX a. kovomis susijusios emocijos nulėmė tai, kad konservatoriai tapo savotiška nemaloniąja Lietuvos partija. Nemalonus prieskonis prie jų prilipo dar ir dėl to, kad konservatoriai yra nuolat, aktyviai ir, svarbiausia, sąmoningai politikuojanti partija.
Politika – rizikingas užsiėmimas. Galima būtų kelti klausimą, kiek nepolitinių problemų konservatoriai dėl savo būdo pavertė politinėmis. Tai – atskiros analizės verta tema. Bet čia svarbiau tai, kad konservatoriai Lietuvoje yra tie, kurie priešinasi labai senai demokratijos rizikai – politines problemas matyti ir pateikti kaip nepolitines.
Konservatoriai yra tie, kurie šiandien Lietuvoje nuolat primena, kad viskas, kas vyksta Seime, yra politika.
Juk visa tai, ką daro Seimas, galima įsivaizduoti kaip atskirus, sakykime, aplinkosaugos, kultūros ar žemės ūkio klausimus. Net mokesčių sistemą galima pristatyti kaip buhalterinį ar ūkinį klausimą. Štai iš kur kyla periodiškai pasigirstantis raginimas nepolitikuoti.
Konservatoriai yra tie, kurie šiandien Lietuvoje nuolat primena, kad viskas, kas vyksta Seime, yra politika – laukas, kuriame sprendimai priimami dėl įsitikinimų ir interesų, o ne dėl to, kad „taip diktuoja pati gamta“ ar panašių natūralistinių argumentų.
Pastaruoju metu šis konservatorių vaidmuo gana aiškiai matomas energetikos srityje. Kai kažkas nuolat kartoja, kad atominės elektrinės statyba ir skalūninių dujų paieška yra ne visų pirma ne aplinkosaugos, o tarptautinių santykių klausimai, tai toks priminimas savaime keičia politinį gyvenimą ir įtakoja sprendimus.
Bet tas konservatorių priminimas erzina, nes politika apskritai nėra daugeliui žmonių patinkantis užsiėmimas – panašiai kaip medicina. Jei kas nors jums nuolat primintų, kad dalį savo gyvenimo turėtumėte skirti ligoniams slaugyti, tas „kas nors“ veiktų jus panašiai, kaip mus visus veikia konservatorių partija.
Vis dėlto būtent čia ir prasideda kalba apie tikrąjį šios partijos vaidmenį. Jei politinė bendruomenė prarastų politiškumą, ji netektų pačios savo esmės. Todėl tas, kas gina politiką kaip savarankišką gyvenimo sferą, gina (net jei tai daro keistu ir nemaloniu konservatorišku būdu) ir visą politinę bendruomenę.
Tačiau politikos gynimu konservatorių vaidmuo Lietuvoje tik prasideda, o ne pasibaigia. Jau ne kartą kartota ir kone banali yra mintis, kad gyvename pasaulyje, kuriame beveik nebeliko ideologijų. Kairės ir dešinės atskyrimas politikoje tampa vis sudėtingesnis, o partijos pradeda ginti ir atstovauti vis įvairesniems, dažnai situaciškai besikeičiantiems interesams.
Kai šios visai Europai ar net visam Vakarų pasauliui būdingos tendencijos konkrečiai pasireiškia Lietuvos politiniame gyvenime, tampa aišku, kad suverenitetas, valstybė kaip politinės bendruomenės gyvenimo, savotiško jos „įsikūnijimo“ forma nėra savaime suprantamas dalykas. Tai – taip pat interesas, kurį reikia ginti.
Konservatorių partija suverenitetą kaip interesą gina nuo pat savo pradžios, nuo tų laikų, kai ši partija dar buvo Sąjūdis. Tai vienintelė partija, kurios istorijoje nebuvo jokių kompromisų Lietuvos suvereniteto klausimu (kai kurių partijų istorijoje nebuvo paties suvereniteto klausimo, bet tai – kas kita). Nei „autonomijos SSSR sudėtyje“, nei kokiu kitu pavidalu.
Nereikia perdėti – konservatoriai nėra vienintelė Lietuvos suverenitetą vertinanti visuomenės grupė. Nėra ir taip, kad visi, kam brangi Lietuva, yra ar turėtų būti konservatorių rinkėjai.
Be to, konservatorių partija ne tik iškėlė suverenitetą kaip esminį Lietuvos siekį, bet ir iš esmės suformavo politinės bendruomenės istorinę tapatybę (kuri, žinoma, visada yra kitokia negu politinės bendruomenės istorija).
Įvairiomis formomis – pradedant parama buvusiems politiniams kaliniams ir baigiant konkrečių teisės aktų nuostatomis konservatoriai įtvirtino Lietuvos kaip pasipriešinimo pergalės vaizdinį. Kad šis konservatorių nuosekliai formuluotas vaizdinys šiandien jau sieja visą politinę bendruomenę, aiškiausiai patvirtina Sąjūdžio dvidešimtmečiui skirta tuomečio Seimo pirmininko Č.Juršėno kalba, kurioje partizanų karas ir antisovietinių disidentų veikla buvo pristatyti kaip indėlis į visos tautos išsivadavimą.
Nereikia perdėti – konservatoriai nėra vienintelė Lietuvos suverenitetą vertinanti visuomenės grupė. Nėra ir taip, kad visi, kam brangi Lietuva, yra ar turėtų būti konservatorių rinkėjai.
Suverenitetą gina daugelis jėgų, būtų galima atskirai kalbėti apie, pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo ar biurokratijos reikšmę šiame kontekste. Bet konservatoriai yra vienintelė partija, kuri suverenitetą nuosekliai ir tiesiogiai, būtent kaip konkretų interesą gina parlamente. Šia prasme konservatoriai yra šiek tiek „antpartinė“ partija.
Tai nėra visai normalus ar neproblemiškas demokratinės valstybės partijos vaidmuo. Jis, žinoma, susijęs ir su buvusia išskirtine V.Landsbergio padėtimi. Būtent dėl to „Landsbergio krizė“ yra išskirtinis iššūkis partijai.
Klausimas, ar Lietuva konkrečioje šios dienos situacijoje jau gali apsieiti be „suvereniteto partijos“? Ar politinės bendruomenės tapatybė, ypač parlamentinėje politikoje, jau tikrai yra pakankamai stipri, kad jos nebereikėtų atstovauti specialiu „landsbergišku“ būdu?
Būtent dėl šių klausimų tai, kas vyksta konservatorių partijoje, yra svarbu visai Lietuvai. Ar vidinės konservatorių dramos, įtampos ir galimas pakrikimas yra Lietuvai tokie lemtingi, kaip mano patys konservatoriai – neaišku.
Tačiau kuo aiškiau suvoki klausimo esmę, tuo mažiau norisi sužinoti atsakymą.
