Pastarųjų savaičių Kijevo įvykius mums transliavo tiesiogiai. Absoliučiai patikima informacija realiuoju laiku – idealas pasiektas?
Manau, kad ne. Pateiksiu tik vieną paprastą pavyzdį.
Pirmiausia, jei iš tikrųjų būtų prasidėjęs pilietinis karas, jis, kaip ir dauguma tokių karų, būtų prasidėjęs provincijoje. Todėl padėtis įvairiuose Ukrainos regionuose (ne tik Kryme) informacine prasme buvo ir tebėra gerokai svarbesnė už emociškai paveikius Kijevo gatvių vaizdus.
Bet apie įvykius Ukrainos provincijoje mes – pro šalį praeinantys skaitytojai ir žiūrovai, o ne specialiai besidomintys analitikai, žinojome ir tebežinome tik menkas nuotrupas.
Bet apie įvykius Ukrainos provincijoje mes – pro šalį praeinantys skaitytojai ir žiūrovai, o ne specialiai besidomintys analitikai, žinojome ir tebežinome tik menkas nuotrupas.
Taigi laike, erdvėje ir jausmais suartėdami su Kijevu, mes savo suvokimu tolome nuo Ukrainos. Jei koks senamadiškas žurnalistas būtų po krizės krečiamą valstybę keletą dienų pakeliavęs ir įspūdžius aprašęs trumpoje apybraižoje, šis santykinai pigus kūrinys savo informacine verte pranoktų visas brangias transliacijas.
Net ir ne žurnalistų pranešimai apie transliacijų neužpildytas spragas kartais galėjo būti ir buvo informatyvesni. Čia pasiekiame dilemos esmę.
Iš vienos pusės, juntame, kad žiniasklaidos turinys paprastėja ir ji vis labiau pasitiki technologijomis. Iš kitos pusės, matome, kaip technologijos pinga ir tampa vis labiau prieinamos.
Išvada akivaizdi – kažkuriame taške šie procesai susikerta. Radikaliausiems mąstytojams tai žurnalistikos epochos pabaiga. Informacija esą tapo tokia atvira ir prieinama, kad netrukus mes visi būsime vienas kitam žurnalistai ir skaitytojai (suprask, „Facebook“). Atskiros profesijos tuomet nebereikės.
Aš netikiu žurnalistikos pabaiga ir esu pasiryžęs dilemą išspręsti daug revoliucingesniu teiginiu. Nei greitis, nei patikimumas (bent taip, kaip jis suprantamas populiariai kalbant apie žiniasklaidą) nėra žurnalisto darbo esmė.
Kaip įrodymą pristatau XX a. žurnalistikos herojų Ianą Flemingą. Nors išgarsėjo kaip grožinės literatūros autorius, I.Flemingas kurį laiką buvo žurnalistas. Be to, geras žurnalistas.
Kaip įrodymą pristatau XX a. žurnalistikos herojų Ianą Flemingą. Nors išgarsėjo kaip grožinės literatūros autorius, I.Flemingas kurį laiką buvo žurnalistas. Be to, geras žurnalistas. Taip manau ne tik aš, bet ir jo paties amžininkai.
Taigi, 1933 m. ir šiandien žinoma agentūra „Reuters“ išsiuntė I.Flemingą į Maskvą. Ten vyko anuomet skandalingas, o vėliau istoriškai nublankęs sovietų teismo procesas prieš tariamai sabotavusius ir šnipinėjusius britų inžinierius.
Kaip galite nujausti, visų agentūrų žurnalistai varžėsi, kas pirmas praneš apie nuosprendį. Todėl, kaip ir dera Džeimso Bondo autoriui, I.Flemingas sukūrė labai sudėtingą veiksmų planą. Jis ne tik parengė dabar jau plačiai žinomus „paruoštukus“ (pranešimų juodraščius, numatančius galimas skirtingas įvykių versijas), bet ir slapta iš anksto abi versijas suderino su sovietų cenzoriais ir net sugadino daugumą telefonų teismo pastate (kad konkurentai negalėtų prisiskambinti savo kontoroms).
Pastangos buvo bergždžios, nes vienam konkurentui atsitiktinai pavyko sėkmingai pasinaudoti vieninteliu nesugadintu telefonu. I.Flemingas buvo aplenktas dvidešimčia minučiu, o tai buvo daug net 1933 m.
Tiek apie greitį. Dabar – apie patikrintą informaciją ir jos patikimumą.
Dar ir šiandien pasaulyje sklando „sparnuota“ I.Flemingo pranešimo pradžia: „Kai trijų šimtų elektrinių Maskvos laikrodžių didžiosios rodyklės pasieks šeštą valandą...“. Į kolegų klausimą, iš kur žino, kad Maskvoje yra trys šimtai laikrodžių I.Flemingas atsakė savo klausimu: „O iš kur jūs žinote, kad ne tiek?“
Laikrodžiai, žinoma, menkniekis, bet tai nebuvo vienintelis I.Flemingo pasilinksminimas Maskvoje. Kitame pranešime jis nedvejodamas paminėjo „tūkstančius rūsiuose tūnančių ir dantimis griežiančių sovietų valstybės priešų“.
Jam, žinoma, prikišo, kad sovietų valstybė efektyviai naikino savo priešus, be to, Maskvoje tuo metu retas pastatas turėjo rūsį. Tačiau I.Flemingas reagavo pragmatiškai – svarbu perteikti reikalo esmę, o priešai visada tūno rūsiuose ir griežia dantimis – tai žino visi.
Faktas, kad žmogus, kuris taip susimovė agentūrų lenktynėse ir taip nerimtai žiūrėjo į savo pateikiamą informaciją, galėjo būti laikomas geru žurnalistu, labai aiškiai liudija greičio ir patikimumo devizo nenaudai.
Faktas, kad žmogus, kuris taip susimovė agentūrų lenktynėse ir taip nerimtai žiūrėjo į savo pateikiamą informaciją, galėjo būti laikomas geru žurnalistu, labai aiškiai liudija greičio ir patikimumo devizo nenaudai.
Iš pirmo žvilgsnio I.Flemingo pavyzdys įrodo, kad kiekvienas gali būti žurnalistu. Bet tuomet reikėtų sakyti, kad kiekvienas gali būti I.Flemingu. Labai tuo abejoju.
Ir čia svarbu ne tik tai, kad ne kiekvienas gali sugalvoti Džeimsą Bondą, tai ne vien kūrybinių galių klausimas. I.Flemingas buvo geras ir būtent kaip žurnalistas. Mat jis žinojo, kada galima lengva ranka pridėti „tūkstančius rūsiuose dantimis griežiančių priešų“, o kada to geriau nedaryti.
I.Flemingas lengvai skyrė reikalo esmę nuo išgalvotų pagražinimų. Kai kurie žmonės linkę manyti, kad šis atskyrimas nėra pakankamai aiškus, kad jį sunku tiksliai apibrėžti ir todėl galima sakyti, kad jis neegzistuoja.
Dažniausiai tai tik reiškia, kad patys tie žmonės painioja realybę su prasimanymais. Jie patys tikrai būtų (kartais ir yra) nevykę žurnalistai, bet kažkodėl šiuolaikinė visuomenė nori suteikti jiems teisę savo ydas primetinėti kitiems.
Gyvenimo ir fantazijos atskyrimas ir sujungimas yra tikroji žurnalistikos šerdis. Tikrasis modernios žiniasklaidos pasiekimas yra tas, kad ji į naują lygį pakylėjo iš pažiūros liaudišką žanrą – anekdotą.
Pirminė šio žodžio reikšmė – visai nebūtinai humoristinis pasakojimas apie įdomų, svarbų ar pamokantį žmonių gyvenimo įvykį. Pasakojimas, kuris keliaudamas iš lūpų į lūpas apauga priedais ir pagražinimais, bet vis dėlto liudija tikrus gyvenimo dalykus. Už daugelio šiuolaikinės žiniasklaidos formų daugiau nieko ir nėra.
Tačiau per du žiniasklaidos šimtmečius šis paprastas žanras buvo sistemingai profesionalizuojamas. Šiandien tikrai gerų žurnalistų pasakojimai yra tiek pat liaudiški, kiek ir šiuolaikinės italų virtuvės patiekalai.
Jei kiekvienas gali būti žurnalistu, tai kiekvienas gali ir italų restoraną atidaryti. Beje, tokio įsitikinimo šiuolaikinėje visuomenėje taip pat netrūksta.
Jei kiekvienas gali būti žurnalistu, tai kiekvienas gali ir italų restoraną atidaryti. Beje, tokio įsitikinimo šiuolaikinėje visuomenėje taip pat netrūksta.
Nepaisant visų įsitikinimų, žmonės mėgsta skaniai valgyti ir sužinoti įdomių istorijų. Kadangi pasiekti tikrai gero skonio pavyksta ne visiems, tai ir kulinarija, ir žurnalistika gali būti ir yra rimtos profesijos. Štai kaip viskas paprasta.
Visą reikalą gal šiek tiek sunkina kita problema. Šiandien jau būdami visiškai užversti visokiausia informacija, mes vis mažiau esame tikri tuo, jog žinome, kas pasaulyje tikrai svarbu. Bet dėl to žurnalistai mums tik dar labiau reikalingi. Jie ir įvykių reikšmės klausimą apmąsto jau daug metų.
Trumpai tariant, šiandieninė žiniasklaidos krizė man dažnai atrodo ne tiek objektyvių aplinkybių, kiek žurnalistus kamuojančio nevisavertiškumo komplekso rezultatas. Todėl užbaigsiu dar revoliucingesne išvada.
Kai žurnalistai ryšis (o jie tikrai ryšis – tai tik laiko klausimas) mums daugiau pasakoti apie tai, kas jiems patiems atrodo iš tikrųjų svarbu ir įdomu, mes tapsime galingo profesionalios žiniasklaidos renesanso liudininkais.
