Ypač ironiškai nuskambėjo šis interviu sakinys: „Vasaros metu dirbantiems ir tinkamos oficialios aprangos ieškantiems vyrams M.Petruškevičius patarė rinktis ne šortus, o vasarinius kostiumus.“
Abiturientės „seksualumo bomba“ įrodo, kad nebeegzistuoja visuomenės nuostata, draudžianti apnuoginti nemažą dalį (manyčiau, kad buvo galima apnuoginti gerokai daugiau, nei iš tikrųjų buvo padaryta) užpakalio viešoje vietoje. Jei tokia nuostata egzistuotų, abiturientės užpakalio „afera“ nė nebūtų prasidėjusi, nes tokio amžiaus žmonės dar nėra pajėgūs iš tikrųjų „laužyti taisykles“ būdami tarp suaugusiųjų.
Kita vertus, M.Petruškevičiaus teiginys taip pat yra pats save demaskuojantis. Jei patariama rinktis ne šortus, o kostiumą, vadinasi, galima nesunkiai įsivaizduoti intriguojantį vaizdelį.
Jokiais argumentais neįmanoma pagrįsti draudimo rodyti užpakalį Rotušėje ar dėvėti šortus darbe. Vienodai klysta tie, kurie mano, jog abiturientėms derėtų skirti pliažą nuo apdovanojimų ceremonijos, ir tie, kurie vertina užpakalį kaip reikšmingą prietarų griovimo ir stereotipų laužymo simbolį.
Kabinete vienas greta kito sėdi ir dirba du vyrai. Vienas su šortais, kitas – su kostiumu. Jie nesiskiria nei pareigomis, nei atlyginimu, nei kitais svarbiais rodikliais, tik tuo, kad vienas klauso M.Petruškevičiaus, o kitas – ne. Iš šio paveikslo dvelkte dvelkiantis absurdas leidžia suformuluoti esminę šiuolaikinės vakariečių aprangos problemą.
Jokiais argumentais neįmanoma pagrįsti draudimo rodyti užpakalį Rotušėje ar dėvėti šortus darbe. Vienodai klysta tie, kurie mano, jog abiturientėms derėtų skirti pliažą nuo apdovanojimų ceremonijos, ir tie, kurie vertina užpakalį kaip reikšmingą prietarų griovimo ir stereotipų laužymo simbolį.
Pliažas su miestu jau seniai susiliejo. Šlepsinti avalynė, iš vandens į gatvę be jokių papildomų nepatogumų pereiti įgalinantys šortai, maudymosi kostiumėlius primenantys marškinėliai – visa tai bet kurios Vilniaus vasaros kasdienybė.
Bet pasaulis pilnas kur kas įdomesnių dalykų. Niujorko moterys dar 1992 m. išsikovojo abejotinos vertės teisę apnuoginti krūtinę mieste. Vyrai, kurių krūtinė labiausiai dėl istorinių aplinkybių kelia mažiau aistrų, tokia teise turbūt dar seniau neformaliai džiaugiasi ne tik Niujorke, bet ir Vilniuje.
Kita vertus, tokiame kontekste kalbėti apie stereotipus laužantį užpakalį yra tiesiog juokinga. Greičiau jau pats užpakalis yra stereotipas, kaip ir šortai darbe.
Tokius dalykus pastebinčius ir apie juos susimąstančius žmones tokia situacija glumina. Kai tenka (bet nepavyksta) pagrįsti iki šiol akivaizdžiais laikytus įsitikinimus, šie žmonės pasijunta taip, tarsi jiems iš po kojų būtų mušamas kažkoks svarbus pagrindas. Tai veda prie amžinai žmoniją lydinčio atodūsio „kur ritasi pasaulis?“.
Bet gal prasmingiau prisėsti ir visai rimtai pamąstyti, kur jis ritasi. Kodėl žmonių apranga keičiasi būtent taip ir ką tai mums reiškia?
Pradėti reikia nuo to, kad mąstydami apie aprangą mes dažnai įveliame svarbią klaidą. Šiuolaikinė apranga apibūdinama kaip neturinti taisyklių kartu leidžiant suprasti, jog buvo geresni laikai, kai taisyklės egzistavo. Neva kadaise visi žinojo, kad operą žiūrėti galima tik su kostiumu.
Iš tikrųjų žmonės visais laikais rengėsi galvodami (jei apskritai rengdamiesi galvodavo) pirmiausia ne apie tai, kur jie yra, bet apie tai, kas jie yra. Jei kas nors tikrai rišdavosi kaklaraištį eidamas šerti gyvulių, tai ne dėl to, kad laikė tvartą vieta, į kurią negalima įžengti be kaklaraiščio, o greičiau dėl to, kad vertino kaklaraištį kaip neatsiejamą savęs paties dalį.
Paradoksalu, bet lygiai dėl tos pat priežasties žmonės be kaklaraiščių negalėdavo patekti į restoraną. Turtingi ir įtakingi restoranų klientai laikė kaklaraiščius neatsiejama savo pačių dalimi. Žmogui, kuris negalėdavo net apsimesti, kad taip pat jaučiasi pririštas prie kaklaraiščio, būdavo ne vieta restorane.
Šiandien turtingi restoranų klientai mano, kad tikrai turtingas žmogus kartu yra tikrai laisvas ir gali sau leisti ką nori. Todėl einant į restoraną reikia turėti tik pinigų.
Apranga beveik neišvengiamai yra sąlyginis dalykas. Kostiumas, kaip patvirtina ir konkreti jo istorija, gali būti suprastas ir kaip tinginio apdaras, ir kaip asketo drabužis.
Taigi, tos „nerašytos taisyklės“, kurias miglotai prisimename per vyresnių kartų pasakojimus, visada buvo susijusios su pačių žmonių savęs apmąstymu ir apibūdinimu. Jei „nerašytos taisyklės“ tapdavo vis labiau apibrėžtos ir net užrašytos, tai tik dėl to, kad išaugdavo kažkaip panašiai save suprantančių žmonių grupė.
Juk apranga beveik neišvengiamai yra sąlyginis dalykas. Kostiumas, kaip patvirtina ir konkreti jo istorija, gali būti suprastas ir kaip tinginio apdaras, ir kaip asketo drabužis. Tačiau jei grupė tinginių ar asketų pradeda dėvėti kostiumus, tai kitaip apsirengęs žmogus gali būti nebepriimtinas grupės susirinkimuose, o kostiumas tapti „nerašyta taisykle“.
Asketai, tikriausiai, įvertintų žmogų su fraku kaip dar didesnį asketą, o tinginiai labai drąsiu ir todėl gerbtinu tinginiu pripažintų tą, kuris kostiumą pakeistų megztiniu. Ir atvirkščiai – nukrypimas į priešingą pusę būtų paniekintas. Bet tai nekeičia paties principo – aprangos „nerašytos taisyklės“ atsiranda tik po to, kai drabužiai susiejami su kažkuo žmogaus viduje.
Šiuo požiūriu visuomenės aprangos paveikslą nulemia visuomenės grupės. Kuo griežčiau visuomenė sluoksniuojasi, kuo aiškiau grupės atsiskiria, tuo daugiau ir tikslesnių aprangos taisyklių jos nustato savo viduje.
Todėl čigoniškas, pasak M.Petruškevičiaus, Lietuvos paveikslas tėra tik iliustracija, kuri gyvai primena apie chaotišką, aiškius sluoksnius praradusią visuomenės struktūrą. Beje, M.Petruškevičiaus pavyzdžiu iškelta Italija taip pat tampa (bent mano žvilgsniui) vis labiau čigoniška.
Tai bendra Vakarų pasaulio tendencija, apie kurią jau ne kartą rašyta politiniu ar ekonominiu, bet ne dažnai aprangos aspektu. Vakarų visuomenės grietinėlė, taip sakant, vis mažiau skiriasi nuo pasukų.
Tokiame pasaulyje ir tokioje istorinėje epochoje egzistuoja tik vienas būdas rimtai kalbėti apie būtent tinkamą aprangą. Gali būti, kad dalies mūsų niekuo nepagrįsta nuomonė, jog reikia dėvėti kostiumą ir ryšėti kaklaraištį, yra tai, ką ne tik apranga išsiskiriantis Mantas Adomėnas pasakodamas apie ne tik apranga išsiskyrusį Winstoną Churchillį pavadino „fides quaerens intellectum“ – racionalaus paaiškinimo ieškančiu įsitikinimu.
Racionalus tinkamos aprangos paaiškinimas nėra neįmanomas. Nėra neįmanoma vertinti aprangą kaip civilizacijos elementą. Nėra neįmanoma manyti, kad „čigoniškas“ Europos paveikslas reiškia, jog visuomenės grietinėlė virsta pasukomis, o ne atvirkščiai, ir kad būtent tai patvirtina nuogas vienos iš geriausių abiturienčių užpakalis Rotušėje. Užpakalis, šiaip ar taip, dažniau ir tiksliau simbolizuoja nuosmukį, o ne stereotipų laužymą.
Beveik nuo pat Antrojo pasaulinio karo prasidėjusį vakarietiškos aprangos nuosmukį, taip žiūrint, galima vertinti kaip masių nuovargį.
Racionalumo galima ieškoti ir tam tikroje istorijos logikoje. Daugelis aprangos specialistų XX a. pradžią vertina kaip išskirtinai gero skonio suklestėjimo laikotarpį. Po to, kai XIX a. iš pradžių supaprastino, o paskui vėl aristokratizavo elito aprangą, XX a. pradžioje vadinamosios masės ėmė vytis.
Beveik nuo pat Antrojo pasaulinio karo prasidėjusį vakarietiškos aprangos nuosmukį, taip žiūrint, galima vertinti kaip masių nuovargį. Tuo įsitikinęs žmogus sakytų, kad kuo toliau, tuo labiau kaklaraištį ryši tik tie, kurie iš tikrųjų yra jo verti. Tik tie, kurie žino, kodėl jį rišasi. Tik tie, kurie yra pasiruošę kaklaraištį nešti ne tik kaip „galios ženklą“, bet ir kaip kryžių (tokiai nuotaikai, beje, labai tinka „kryžiaus“ mazgas).
Šis keistas tikėjimas šiandien yra vienintelė priežastis, dėl kurios gali būti svarbu rengtis tinkamai. Tai tikrai nėra visus įtikinanti priežastis.
Bet gali būti, kad jau šiandien buriasi ištisas socialinis sluoksnis žmonių, kurie savo aprangą supranta kaip padorumo ir kultūros gynimo išraišką. Gynybos sėkmė, žinoma, priklausys nuo daugelio individualių šios nelabai stabilios grupės narių poelgių. Taip pat ir nuo jų ryžto ryšėti kaklaraištį.
Juk kaklaraištis per savo istoriją jau simbolizavo daugelį dalykų. Kodėl šiandien jis negalėtų liudyti tikėjimo Vakarų civilizacija?
