Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Bernardas Gailius: Lietuva – praleistų progų šalis?

Praėjusią savaitę senas draugas privertė mane susimąstyti apie besibaigiančią jaunystę. Staiga suvokiau, kad Lietuvos ateitis, kurią pastarąjį dešimtmetį laikiau savo „įtakos sfera“, vis mažiau nuo manęs bepriklauso. Man ir mano kartai pradeda priklausyti Lietuvos dabartis.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Tai traumuojanti patirtis, nes Lietuvos dabartis man visiškai nepatinka. Dabarties Lietuva sudėjo visą savo energiją į nepriklausomybės atkūrimą ir kovą (dar, beje, nebaigtą) su Rolandu Paksu. Todėl dabar ši Lietuva visiškai nebepajėgia pasijudinti ir pavojingai leidžia vis neramesniam pasauliui plaukti pro šalį.

Taip pasakęs tiesiog negaliu negrįžti dar kartą prie Paryžiaus įvykių ir to, kaip keistai jie paveikė Lietuvos užsienio ir vidaus politiką. Prieš dvi savaites klausiau savęs ir kitų: ką daryti Lietuvai? Šiandien jau žinau atsakymą, kurio mieliau nežinočiau.

Štai ką padarė Lietuva: Prezidentės lūpomis pasakė, kad nedalyvaus jokiose koalicijose, kuriose bus Rusija. Nenorėčiau būti neteisingai suprastas, todėl iš karto pabrėžiu – Prezidentė visiškai teisi. Šimtu procentų. Visi mes žinome (perfrazuojant barsuką iš sovietinio animacinio filmuko): „jei su rusais susidėsi, tai tiktai bėdos turėsi“.

„Lietuva nesijungs į jokias koalicijas“ – tai viskas, ką mes visi ir kiekvienas šioje situacijoje norėjome pasakyti ir padaryti.

Bet jei paklaustume, ką šioje konkrečioje situacijoje į Lietuvos pareiškimą atsakytų Prancūzijos prezidentas (jei vis dar manytų, kad į Lietuvos pareiškimus verta atsakinėti)? Jam, dėl daugelio įvairiausių priežasčių, greičiausiai tektų pakartoti savo pirmtako tezę, kad Lietuva praleido progą patylėti.

Tuomet Lietuva įsižeistų ir sau bei kitiems paaiškintų, kad Prancūzijos prezidentas – naivus vakarietis, kuris nepažįsta klastingosios Rusijos. Tai irgi būtų ne visai netiesa. Galutinį šio pokalbio rezultatą matome net jam neįvykus: Prancūzija apsikabina Rusiją, o Lietuvai lieka jos principai.

Nepabijokime pasakyti: tai nėra labai sėkmingos užsienio politikos pavyzdys. Bet pasakykime ir kitką: ne Prezidentė kalta dėl nesėkmės. Šiuo atveju ji tikrai tapo mūsų visų lūpomis.

„Lietuva nesijungs į jokias koalicijas“ – tai viskas, ką mes visi ir kiekvienas šioje situacijoje norėjome pasakyti ir padaryti. Nes terorizmo grėsmė Lietuvoje maža, o iš naivių vakariečių ir klastingų rusų sąjungos nieko neišeis – maždaug tai su piktdžiuga skelbia jau ne Prezidentė, o kiti Lietuvos politikai ir politologai.

Mano Lietuva, kurią visada laikiau ateities Lietuva ir maniau jau netrukus pasirodysiant, ne tokia. Mano Lietuva nesijaučia įsprausta tarp naivių Vakarų ir klastingos Rusijos. Mano Lietuva pati yra Vakaruose, kuriuos gina nuo Rusijos.

Vakarų ir Rusijos santykiai mano Lietuvai – tai ne nuolatinės kritikos ir pašaipų objektas. Tai konkreti neišvengiama politinė realybė, tiesioginė Lietuvos atsakomybė ir kartu grėsmė, kurią reikia būti pasirengus atremti bet kokioje situacijoje. Todėl mano Lietuva mielai nepraleidžia progos patylėti, jei tik taip atsiranda proga veikti.

Mano Lietuvai būtų nesvarbu, ko siekia Prancūzijos prezidentas – apginti savo šalį ar įtikti savo rinkėjams. Mano Lietuvai labiau rūpėtų jos pačios didieji tikslai: stiprus NATO ir ribotos Rusijos galimybės kenkti Europai.

Būtent vardan šių tikslų mano Lietuva jau porą savaičių sunkiai dirbtų inicijuodama tikrą NATO operaciją prieš teroristus. Ji jau būtų įtikinusi Latviją, Estiją ir Lenkiją, kad geriausias būdas sutrukdyti netikrai rusiškai koalicijai yra sukurti tikrą vakarietišką koaliciją.

Šiandien mano Lietuvos pasiuntiniai jau būtų grįžę iš Turkijos. O sutarusi su Turkija ta Lietuva turėtų tokią koaliciją NATO viduje, į kurią JAV ir Prancūzija nebegalėtų nereaguoti. Taip mano Lietuvai nereikėtų dalyvauti koalicijoje su Rusija, o Prancūzija dalyvautų koalicijoje su Lietuva.

Tiek apie užsienio politiką. Lietuvos vidaus padėtį Paryžiaus įvykiai paveikė ne mažiau keistai. Paaiškėjo, kad vienas neiššovęs „Kalašnikovas“ gali būti žymiai svarbesnis už daugelį iššovusių.

Todėl didžiąją pastarųjų dviejų savaičių dalį mes skyrėme tam, kad paguostume policininkus, dar kartą pasijuoktume iš Seimo pirmininkės ir užstotume nuo jos tik viena koja atsistatydinusį, bet jau vėl dirbantį vidaus reikalų ministrą.

Krizių valdymo centras vis dar nesukurtas tik dėl vienos priežasties. Tas, kas gali – Lietuvos vyriausybė, nenori to padaryti. Gal ji tikrai paprasčiausiai pavargo?

Visa tai neblogai, gal net galėtų būti įvertinta kaip pagirtinas visuomenės aktyvumas. Bet gal verčiau reikėjo Paryžiaus įvykių kontekste prisiminti daugiau kaip dešimtmečio senumo Krizių valdymo centro projektą?

Juk būtent tai – tikroji mūsų proga ir tikrasis atsakymas į mums rūpimus klausimus. Juk iš tikrųjų jaudinamės visai ne dėl to vargšo žmogaus, kuris pagrobė automatą. Iš tikrųjų mus gąsdina mintis, kad gal esame mažiau saugūs nei atrodo.

Tikriausiai bent kartais pagalvojame, kaip būtų gėda, jei Lietuvoje kiltų kokia nors didesnė krizė. Nujaučiame, kad nebūtinai pavyktų pasirodyti taip pat šauniai kaip prancūzams. O tuomet taptume savo pačių pajuokos objektu – mažyte, net kompaktiška valstybe, nepajėgiančia susitvarkyti savo kieme.

Jei taip, tai šiandien turime gerą progą baigti spręsti Krizių valdymo centro klausimą. Tik, žinoma, nepakanka kažkam dar kartą susirinkti ir apie tai pasikalbėti. Reikia padaryti du labai paprastus dalykus.

Pirma, paskirti Krizių valdymo centro kūrimo užduotį tikrai kompetentingam žmogui. Asmeniškai pažįstu tik vieną tokį, bet tvirtai tikiu, kad Lietuvoje yra net kokie trys. Pakankamas, bet nesudėtingas pasirinkimas.

Antra, tokiam žmogui reikia leisti veikti ir suteikti įgaliojimus bei resursus, kurie padėtų jam „perlipti per galvas“ tiems, kas nenori veikti. Tai taip pat visai nesudėtinga.

Mano bendraamžiai jau turi pakankamai gyvenimo patirties, kad atpažintų šią užsigulėjusio reikalo padėtį. Versle ir kitokioje vadyboje panašios situacijos pasitaiko nuolat. Jos visai nesunkiai išsprendžiamos dviem jau minėtais ėjimais.

Todėl mes puikiai suprantame, kad Krizių valdymo centras vis dar nesukurtas tik dėl vienos priežasties. Tas, kas gali – Lietuvos vyriausybė, nenori to padaryti. Gal ji tikrai paprasčiausiai pavargo?

Ar dar turiu pasakyti, kad mano Lietuvoje – ateities Lietuvoje, kaip iki šiol maniau, Krizių valdymo centras jau ilgai ir sėkmingai veikia? Toje Lietuvoje, žinokite, net „naujasis“ VSD pastatas yra baigtas statyti.

Dabar jau galite suprasti sukrėtimą, kurį patyriau akimirkai išsigandęs, kad nepavyks sulaukti tikrosios savo Lietuvos. Bet gal tai ir gerai.

Tokių, kaip aš, yra daugiau. Turbūt mums visiems jau pats laikas „susikrėsti“ ir pagaliau parodyti pasauliui tą kitokią Lietuvą. Dabar, nebe rytoj.

Kad paskui nepaaiškėtų, jog ir mes praleidome visas savo progas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Mažųjų Europa

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?