Visa tai erzina ir dažnam, matyt, kyla pagrįstas klausimas: ar tai prasminga? Ar tikrai vargšo naujakurio pinigai išsaugo istoriją ateities kartoms?
Savo studentų dažnai klausiu, ar jie gali įsivaizduoti gyvenimą apskritai be paveldosaugos. Įtardami klastą, jie dažnai neprisipažįsta, bet iš veidų matyti, kad jiems būna sunku – juk jie studijuoja paveldosaugą. O iš tikrųjų žmonės be jokios paveldosaugos išgyveno iki pat XIX a. (žinoma, jie buvo necivilizuoti barbarai ir nieko nesuprato apie vertybes – apie tai kiek vėliau).
Šiokį tokį susidomėjimą griuvėsiais (bet jau tik ne sveikais pastatais) juto italų Renesanso veikėjai. Bet reikėjo XIX a. Europos tautiškumo, moksliškumo ir stulbinančio potraukio populiariajai istorijai, mitams, folklorui bei senienoms, kad idėja apie istorijos išsaugojimą ateities kartoms visiškai subręstų ir būtų pradėta aktyviai realizuoti.
Būtent tada tvirtai šaknis įleido dvi istorijos konservavimo atmainos – paveldosauga ir muziejininkystė. Abiejų esmė panaši, tik muziejuose nenaudojami daiktai „prikeliami naujam gyvenimui“, o paveldosauga, atvirkščiai, siekia naudojamus daiktus paversti nenaudojamais (nes naudojamas paveldas tampa nesaugus).
Iš pirmo žvilgsnio, ši mintis – išsaugoti istoriją, yra akivaizdi ir džiuginanti. Juk smagu, kai gali nebrangiai apžiūrėti nežinomos paskirties akmeninį įrankį, kokiam nors Žalgirio mūšio riteriui kadaise priklausiusius šarvus ar kalaviją, nukirtusį tūkstantį galvų (bent taip įsivaizduoji). Puošni Renesanso suknia kursto vaizduotę viliojančiais puotų paveikslais, o dūminės pirkios apžiūra leidžia daug maloniau pasijusti grįžus į dviejų kambarių butą.
Atidesniam žvilgsniui greitai atsiveria esminė paveldosaugos ir muziejininkystės yda.
Juokai juokais, bet reikia pripažinti, kad šiuolaikiniuose muziejuose žmonės tikrai gali pamatyti įdomių ir vertingų praeities eksponatų, o paveldosaugininkams yra pavykę išgelbėti nuo griūties bent keletą svarbių pastatų. Ir, žinoma, negalima pamiršti užkonservuotos istorijos teigiamo poveikio vaikams, kuriems vaizduotė apskritai labai svarbi pažįstant pasaulį.
Tačiau lazda negali būti su vienu galu. Atidesniam žvilgsniui greitai atsiveria esminė paveldosaugos ir muziejininkystės yda.
Įsivaizduokite, kad koks nors žmogus XIX a. pasistatė gražų namą. Kol jis ten gyveno, tai ir buvo tiesiog gražus namas. Vėliau pastatas buvo pripažintas paveldu ir pradėtas saugoti. Konservavimo pradžioje jį iš tikrųjų galima laikyti sustingdyta istorija – jis visiems primena, kaip gražiai žmonės gyveno XIX amžiuje.
Bet štai praėjo dar šimtmetis. Apie ką dabar namas byloja labiau – apie jį pastačiusį žmogų ar apie jį išsaugojusius praeities paveldosaugininkus?
Ši problema aiškiai ryškėja ir kai kuriuose muziejuose. Pavyzdžiui, Grūto parkas akivaizdžiai yra ne sovietmečio, o posovietinės visuomenės muziejus. Galima nujausti, kad panašus likimas laukia ir daugumos holokausto memorialų.
Tačiau tai – tik pirmasis paveldosaugos erozijos etapas. Kitas logiškas žingsnis – pastatų atstatymas.
Dėl jo ir šiaip paini problema tampa dar painesnė.
Kai XIX a. pomėgio istorijai įkvėpti žmonės puolė statytis namus, panašius į kokį nors istorinį stilių, šis procesas buvo nesunkiai suvaldytas priešdėliu „neo“ (neogotika, neobarokas). Bet kaip apibūdinti situaciją, kai A.Sniečkus atstato Trakų pilį?
Nesismulkinkime iki klausimų apie senovinių piešinių ir brėžinių tikslumą. Žvelkime į problemą abstrakčiau. Trakų pilis tarsi nėra naujas pastatas. Bet kaip jį susieti su senove? Kas tai – paveldas ar paminklas? Ką jis įamžina – kunigaikščių laikus ar komunistinės nomenklatūros valdymą?
Tai net nėra tikras muziejus, nes muziejui dažniausiai pasirenkama autentiška aplinka. Matyt, dėl to Trakų pilis taip sunkiai ieško ir neranda savo tikros koncepcijos. Tiksliausia, ko gero, ją apibūdinti kaip mano kartos – XX a. pabaigos vaikų, istorinį atrakcioną.
Ar galima paminklą galutinai atsieti nuo epochos? Štai koks klausimas sprendžiamas Katedros aikštėje.
Vis dėlto šiandien Lietuvoje paveldosauga žengia dar ir trečią žingsnį, prilygstantį šuoliui nuo prarajos krašto. Turiu galvoje Valdovų rūmus. Didžiausia jų problema nėra lėšų švaistymas (šiaip ar taip, nei žmonės, nei valstybės nesugeba iš tikrųjų racionaliai leisti pinigų). Didžiausia Valdovų rūmų problema yra jų iššūkis paveldosaugai. Tai jau ne rekonstrukcija. Pastatytas visiškai naujas pastatas, turintis priminti apie senovę.
Ar galima paminklą galutinai atsieti nuo epochos? Štai koks klausimas sprendžiamas Katedros aikštėje.
Jau girdžiu džiūgaujant Baudrillard‘o prisiskaičiusį jaunimą (Baudrillard‘o filosofija jaunimui labai tinka, nes vienu metu ir intriguoja vingrybėmis, ir pateikia aiškius atsakymus į klausimus). Taip, Valdovų rūmai yra simuliakras. Taip, tai – žemėlapis, piešiamas anksčiau nei atsiranda teritorija.
Bet Baudrillard‘as neįvertina to paties, ko nepaiso istorijos konservuotojai – tikrovės. Tik palaukite, netrukus tikrovė smogs ir filosofams, ir paveldosaugininkams. Valdovų rūmai neliks beprasmiai. Jie primins apie tai, kas vadinta A.Brazausko epocha, o ateityje galbūt bus vertinami ir kaip simbolinis Lietuvos paveldosaugos antkapis.
Daiktai, kaip ir žmonės, yra istoriški. Todėl paveldosauga vertinga tiek pat, kiek V.Lenino balzamavimas (o V.Lenino balzamavimas nebūtinai nevertingas, tai – istorijos klausimas).
Problema ta, kad istorijos neįmanoma saugoti, joje galima tik gyventi. Viena iš priežasčių, dėl kurių iki XIX a. žmonės nežinojo paveldosaugos, greičiausiai buvo aristokratijos dominavimas. Aristokratai nesaugojo istorijos, jie buvo istorija. Kai sakome, kad aristokratų pilyse galima pajusti senovės dvelksmą, tai ne visai tiesa. Iš tikrųjų juntamas ne senovės dvelksmas, o tikra istorija – nenutrūkstantis kasdienis žmonių gyvenimas. Joks muziejus to negali atkurti.
Beje, istorijoje iki XIX a. gyveno ne tik aristokratai. Vadinamųjų protėvių papročių kaimo žmonės taip pat nesaugojo, bet jų laikėsi, šį tą pridėdami, šio to atsisakydami. Šiuo požiūriu apie folklorą būtų galima rašyti beveik taip pat, kaip apie paveldosaugą. Taip pat ir apie vadinamąją istorijos ar atminties politiką.
Visas šis troškimas formuoti, transformuoti, saugoti, konservuoti ir ištaisyti istoriją iš tikrųjų, matyt, buvo tik reakcija į Europos pasaulėžiūros lūžį po Prancūzijos revoliucijos (krikščioniškoji pasaulėžiūra tapo, pavadinkime, modernia). Žmonės išsigando, kad sukilę prieš praeities pasaulį gali likti be jokio gyvenimo pagrindo. Šiandien jie jau rimsta, nes mato, kad ir revoliucija yra istorija, taigi, be pagrindo neliksime.
Augantis istorikų susidomėjimas detalėmis, kasdienybe, „mažojo žmogaus“ gyvenimu, vadinamąja žodine istorija (taigi, močiutės pasakojimais) – visa tai liudija aiškią tendenciją. Mes, europiečiai, palengva atgauname sveiką santykį su praeitimi ir vis labiau su ja susiliejame.
Ši tendencija, tikriausiai, tik stiprės. Įžengsime į epochą, kurioje bus mažiau istorijos ir atminties teorijų, o daugiau paprasčiausių (tikrų ir pramanytų) istorijų. Tokiame pasaulyje paveldosaugai vietos nėra. Paveldas, tuomet, yra tai, kas iš tiesų paveldėta. Tokius daiktus žmonės patys saugo.
