Didžiosios Britanijos ir kontinento santykiai, būtini darbo teisės ir socialinių santykių pokyčiai – bet kuri iš daugybės D.Camerono temų galėtų būti, yra ir bus įdomi apžvalgininkams ir skaitytojams. Net ir Lietuvoje.
Tačiau turbūt svarbiausia D.Camerono kalbą tiesiog persmelkianti mintis vis dar nėra tiesiai šviesiai suformuluota. Nei pats kalbėtojas, nei interpretuotojai nepasakė, kad žlugo vienas didžiausių mūsų epochos politikos projektų. Turiu galvoje ne ES ar kokį kitą konkretų darinį. Turiu galvoje pačią anoniminės valdžios idėją.
Žlugo vienas didžiausių mūsų epochos politikos projektų. Turiu galvoje ne ES ar kokį kitą konkretų darinį. Turiu galvoje pačią anoniminės valdžios idėją.
Viziją, kad šiuolaikinėje biurokratinėje valstybėje žmogus gyvena apsuptas (net nuo vaikystės formuojamas) abstrakčios, aiškaus centro neturinčios galios, turbūt labiausiai įprasta būtų sieti su prancūzų filosofu Micheliu Foucault ir jo panoptikono metafora. Tačiau M.Foucault nebuvo vienintelis, kuriam toptelėjo panaši mintis. Visa XX a. atmosfera pati savaime diktavo tokią išvadą.
Tiesą sakant, pagrindus jai padėjo jau XVIII a. mechanistinės pasaulio vizijos (Dievas, kaip pamenate, buvo didis mechanikas, sukonstravęs grandiozinę sistemą, kurią vadiname pasauliu; ir kuo tik Dievui neteko pabūti, kai pagalvoji...).
XIX a. pramonės perversmas atnešė naują įkvėpimą ir dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad viskas, kas pasaulyje vyksta, gali būti suprantama kaip idealiu atveju visiškai prognozuojamos sistemos ir procesai.
Per XX a. viskas tapo technika, pradedant rytietiška kvėpavimo technika ir baigiant rinkimų technologijomis. Sociologija suartėjo su technologija, nes, kaip jūs žinote, visuomenė yra sudaryta iš segmentų, tarp kurių vyksta procesai.
Organizacijų vadovai gavo instrumentus, su kuriais turėjo valdyti sistemas. Meilužiams atiteko sekso technika. Apie technologinę ekonomiką ir apie tai, kad rinka yra mechanizmas, matyt, neverta nė kalbėti. Na, ir, suprantama, politika tapo technika, ypač po to, kai ja užsiėmė politologai. Nes juk reikia valdyti valstybės aparatą.
Visos šios techninės narkomanijos viršūnė, kaifų kaifas, taip sakant, buvo sprendimų priėmimo procesas.
Jeigu tik pavyktų, atrodė žmonėms, pakankamai išskaidyti sprendimų priėmimo procesą, jei pavyktų tiksliai išanalizuoti visą eigą, suprasti, kaip ir kokie elementai dalyvauja sprendime, tai būtų galima priartėti prie įsivaizduojamai egzistuojančio tobulo sprendimo ir rasti absoliučiai neutralų receptą, kuris vienodai tiktų šeimoje, versle, asmeniniame gyvenime ir kitur.
Politikoje tai iš esmės būtų vaistai nuo politikavimo. Nes politikavimas – reiškinys, priešingas politinių sprendimų priėmimo procesui, kaip visi žino, yra tikrasis politinės pažangos stabdis. Politikavimas politikoje yra kaip trintis gamtoje – dalykas, dėl kurio mechanizmai neveikia taip, kaip turėtų. Idealus politinis sprendimas turėtų būti priimtas absoliučiai nepolitikuojančioje aplinkoje.
Šis politikos idealas buvo ta grandis, kuri sujungė liberalizmą ir socializmą. Liberalus neutrali ir neasmeniška valdžia tenkino dėl to, kad atitiko naktinio sargo įvaizdį. Socialistams anoniminė politika buvo priimtina kaip pereinamoji stadija iš labai asmeniškos politikos į visiškai nepolitinę būklę. Todėl visa Europa, Amerika ir net Australija sutartinai susitelkė ties sprendimų priėmimo procesu.
Tai, žinoma, sukėlė pasekmių. Kai kurios iš jų akivaizdžios: politikos ir verslo sprendimų sutapatinimas, suliejant juos į bendrą „biuro“ įvaizdį, su tuo susiję architektūros ir kitokios reprezentacijos pokyčiai, politinės išraiškos (pvz., retorikos) nykimas ir biurokratijos augimas (vienas iš pirmųjų atradimų tiriant sprendimų priėmimo procesą buvo tas, kad, siekiant išvengti su vienasmenišku sprendimu susijusio politikavimo, į sprendimo priėmimą reikia įtraukti daugiau žmonių – kuo daugiau sprendėjų, tuo neutralesnis sprendimas; tai, beje, turbūt yra ir vienas iš esminių skirtumų tarp mūsų ir Antikos demokratijos sampratų).
ES susikūrė tokiu metu, kad tiesiog negalėjo netapti svarbiausiu anoniminės valdžios eksperimentu. Ši ES savybė gal nėra lengvai pastebima ir karščiausi eurointegracijos šalininkai pasipiktintų pavadinti panoptikono architektais. Tačiau kartą atkreipus dėmesį, anoniminės valdžios idėja ima tiesiog rėžti akį.
Net tie, kurie nuolat piktinasi trisdešimties tūkstančių biurokratų veltėdžiavimu, yra įsitikinę, kad tie biurokratai mus valdo. Iš tikrųjų, būtent dėl įsitikinimo, kad anoniminė valdžia egzistuoja ir veikia, kyla pasipiktinimas. Jau dešimtmečius mes neabejojame, kad ES pavyko sukurti tikrą sprendimų priėmimo aparatą.
Net tie, kurie nuolat piktinasi trisdešimties tūkstančių biurokratų veltėdžiavimu, yra įsitikinę, kad tie biurokratai mus valdo. Iš tikrųjų, būtent dėl įsitikinimo, kad anoniminė valdžia egzistuoja ir veikia, kyla pasipiktinimas.
Mus baugina tik pati aparato produkcija: šiandien mums nustato agurkų įlinkio laipsnį, o rytoj apribos vaikų skaičių arba privers atsisakyti lyties. Būgštaujame, kad beveidė biurokratinė mašina panaikins Kalėdas ir Velykas, uždraus bjaurėtis gėjų paradais, trumpai tariant, ims vieną dieną ir sutraiškys. To nebus, dabar jau galiu jus užtikrinti.
Ne tik D.Camerono kalba šiandien signalizuoja permainas. Vis dažniau prabylame apie technikos pažangos ribas, vadinasi, pradedame nusivilti ir technologine pasaulėžiūra. Tik traukiasi technika priešingu keliu negu atėjo – politika nuo jos išsilaisvina pirmoji.
Jei pastarųjų metų krizė Europoje yra gąsdinantis reiškinys, tai pirmiausia išsigąsti turėtų būtent trisdešimt tūkstančių biurokratų. Nes jie neturi tos valdžios, kurią baugštūs žmonės buvo linkę jiems priskirti. Jūs neturite jokios valdžios – būtent tai eurobiurokratams kiekvieną kartą savaip pasakė Vokietija, Graikija, Vengrija (galite tęsti). D.Britanija, kaip dera, sako tą ypač rafinuotai.
Tačiau tai yra daugiau nei priminimas apie valstybių narių suverenitetą. Tai eilinis realybės triumfas prieš iliuziją ir politikos išsivadavimas iš jai dirbtinai primestų technikos gniaužtų. Jei Thomas Hobbesas ir Carlas Schmittas vis dar būtų su mumis, jie abu galėtų lengviau atsikvėpti ir įsitikinti, kad neklydo: svarbiausias klausimas politikoje yra „quis iudicabit?“. Kas teisia?
Žodis „teisti“ šiuo atveju nėra atsitiktinis, nes jis susieja politiką ir teisę. Paskutinėje savo stadijoje (net jei būtų šiuolaikiška mada išskaidytas) politinis sprendimas visada yra pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Tiksliau, tai yra blogio apibrėžimas ir atmetimas, nes teisingumas verčia rinktis gėrį.
Ši aplinkybė ypač aiškiai skiria politiką nuo verslo. Tai yra atsakymas į klausimą, kuo nevienodai išlinkę agurkai skiriasi nuo gėjų parado, lyties keitimo ar Kalėdų eglutės. Ir tai yra priežastis, dėl kurios anonimiška politika tampa neįmanoma. Teisti gali tik asmuo. Net politinė tauta politikoje veikia kaip asmuo. Kita vertus, jei nepajėgia veikti kaip asmuo, tauta negali patekti į politiką.
Tai iš tikrųjų yra gera žinia visiems geros valios žmonėms. Politika, mažų mažiausiai, taps įdomesnė. Tikrosios politikos triumfas kartu yra ir asmenybės triumfas.
Tai valstybininko triumfas prieš „pilkąjį poną“ iš Michaelio Endės „Momo“. Galite neabejoti, ne tik didžiosiose Europos valstybėse, bet ir Lietuvoje ateitis priklauso asmenybėms – politikos autoriams, o ne anonimams.
Politikos autoriumi galėtų tapti ir D.Cameronas. Jei tik išmoktų neanonimiškai rengtis.
