Pats teiginio autorius, kiek man žinoma, turėjo galvoje taurinantį kančios ir pasiaukojimo veikimą. Krikščioniškoji aristokratija savo gyvenimą iš tikrųjų suvokė kaip auką. Šiandien tai skamba kažkaip netikrai ir perdėtai emocingai, bet tuo metu turėti galvoje visai tikri, konkretūs ir praktiški dalykai.
Aristokratas nesirinkdavo savo padėties, bet turėdavo su ja susitaikyti. Jis turėdavo atsisakyti didelės dalies savo laisvės, kartais pomėgių, kartais draugų, mylimųjų, net giminių, kartais kitokių svarbių dalykų ir prisiversti dirbti ir gyventi vardan kitų žmonių.
Valdyti žmones reiškia jiems tarnauti – tikrąją praktinę šio teiginio reikšmę mes šiandien per daug dažnai esame linkę pamiršti. Tas, kas valdo kitus žmones, dėl kitų žmonių ir nemiega, išgyvena, kenčia nerimą.
Valdyti žmones reiškia jiems tarnauti – tikrąją praktinę šio teiginio reikšmę mes šiandien per daug dažnai esame linkę pamiršti.
Visuotinės religijos laikais, valdovas dar ir už kitus meldžiasi, pasninkauja ir yra iš dalies atsakingas už jų išganymą. Paprastai šnekant, jis ne tik pats turi būti geras žmogus, bet ir viską padaryti, kad kiti būtų geri. Kas tą yra išbandęs, tas žino, kaip nelengva.
Konkrečiai karinės pareigos, riterystė anuomet taip pat buvo suvokiama kaip iš dalies religinė praktika. Riteris turėjo tiesiogine to žodžio prasme išsikovoti kelią į dangų. Pratybų skausmai, žaizdos ir visi kiti vargai, kuriuos nuolat kariaujančiam žmogui tekdavo iškęsti, buvo vertinami kaip krikščionio kryžius. Negailestingas savo priešams galėjo būti tik tas, kas buvo negailestingas sau.
Turtas tokiame pasaulyje buvo priemonė, o lengva buitis – būtina sąlyga tiems, kurie turėdavo sunkių rūpesčių. Praktine prasme ir šiandien nedaug kas pasikeitė. Greičiau pakito požiūris į turtą ir lengvą buitį.
Kad ir kaip būtų, pasiaukojanti aristokratiška gyvenimo samprata kadaise iš tikrųjų egzistavo. Krikščioniškoji aristokratija žlugo būtent tada, kai nustojo šios filosofijos paisyti. Iš to, ką žinome apie Lietuvos partizanų karą, galime susidaryti įspūdį, kad ne vienas to karo dalyvis save suprato taip ar panašiai, kaip aristokratai. Tą, tikriausiai, ir norėjo pasakyti M.Adomėnas.
Tačiau galima ir kitokia, šiuolaikiškesnė jo teiginio interpretacija. Carlas von Clausewitzas yra rašęs, kad karas – tai politikos pratęsimas kitomis priemonėmis. Analogiškai galima sakyti, kad partizanų karas – tai Respublikos pratęsimas kitomis priemonėmis. Partizanas yra nuosekliai ir logiškai iki kraštutinumo pratęsta piliečio pareiga, deramas ir sąmoningas piliečio santykis su valstybe kritinėje situacijoje.
Šiuo požiūriu visos šiuolaikinės valstybės, kaip ir apskritai visos respublikos, įskaitant senovės Romą, buvo ir tebėra pastatytos ant partizanų karo mito. Jeigu nebebūtų įmanoma įsivaizduoti piliečių pasipriešinimo, valstybė būtų pasmerkta. Potencialus agresorius nebematytų jokios rizikos, o kai nėra rizikos, agresorius visada atsiranda – taip moko bjaurioji istorija.
Tačiau suvokti šį gyvybišką ir, svarbiausia, tikrą piliečių ryšį su valstybe taikos metu yra labai sunku. Kas gali įsivaizduoti, kad rytoj jam iškyla grėsmė būti nušautam arba kad jo namai yra bombarduojami? Taikiai gyvenantys žmonės apie tokius dalykus negalvoja. Tik nedaugeliui pavyksta gyvai išgyventi savo asmeninio ir valstybinio gyvenimo trapumą, suprasti, kad rizika yra tikra ir nuolatinė.
Tie, kas tai supranta, yra bet kurios šiuolaikinės respublikos, taip pat ir Lietuvos, elitas. Mintis apie tai, ką reikėtų padaryti kritinėje situacijoje, kad galbūt tektų būti partizanu, skatina šiuos žmones dėti visas pastangas karui išvengti. Jie žino, kiek daug priklauso nuo konkrečių jų darbų.
Jie žino, kad vien dėl sugebėjimo visa tai suvokti, jie yra valstybei skolingi daugiau negu kiti.
Tačiau suvokti šį gyvybišką ir, svarbiausia, tikrą piliečių ryšį su valstybe taikos metu yra labai sunku.
Tačiau didžiausias paradoksas tai, kad tikroje kritinėje situacijoje dauguma elito narių netaptų partizanais. Tai irgi istoriškai patvirtinta. Kai kurie elito atstovai to nesugeba dėl asmeninių savybių (ne visi, kas taikos metu daro didžius darbus, gali sėkmingai kariauti).
Dar dažniau elito likimą nulemia situacija. Elito atstovai arba žūsta anskčiau nei gali ką nors padaryti, arba būna priversti pasitraukti gelbėdami savo gyvybę visai ne kovinėse situacijose.
Tikrais partizanais dažniausiai tampa tie, kurie niekada apie tai nemąstė. Partizanai nueina savo keliu dėl įvairiausių, ne visada vienodai gražių, teisingų ar pagirtinų priežasčių.
Ar jų kova ir galbūt pasiaukojanti žūtis kaip nors „nuplauna“ ankstesnį gyvenimą – amžina diskusija. Tokį klausimą galima kelti beveik apie kiekvieną žmogų, kurį istorija pavadina herojumi. Svarbu tai, kad ne elitas (ne buvęs taikos meto elitas) dažniausiai kaunasi už Respubliką ginklu.
Vis dėlto tikras partizanų karas taip pat turi įtakos elito formavimuisi. Elitas, aristokratija ar kaip dar kitaip tai būtų pavadinta, yra neįmanoma be šeimos. Šeima ir šeimos istorija turi didžiulę reikšmę formuojantis aristokratui.
Šiuolaikine prasme, tikro partizanavimo istorija šeimoje gali būti labai svarbus pavyzdys. Tėvo, senelio ar kito giminaičio partizano pažinimas, noras jam prilygti, sugebėti prireikus pasielgti taip pat gali nulemti elitistinį mastymą ir aristokratišką pasaulėžiūrą.
Bet gali ir nenulemti. Partizano biografija yra tik grūdas, iš kurio nebūtinai kas nors išauga. Pradėti švaistyti tėvų nuopelnus, titulus ir palikimą jau antroje kartoje visada buvo žinomas tik pavadinimą dar išlaikančio aristokrato kelias.
Valstybės istorijos požiūriu partizanų karas regeneruoja, atnaujina dėl krizės prarastą piliečių elitą, bet asmeninės istorijos, kaip visuomet, nėra nei vienodos, nei tipiškos.
Taigi galima tikrai rimtai sakyti, kad partizanai buvo tikrieji Lietuvos aristokratai. Kovo 11-osios proga tai ypač tinkama ir prasminga. Tačiau tai yra elito mintis ir nereikia tikėtis, kad visi ją supras.
