Mane asmeniškai labiausiai nustebino pastaba, kurią atsitiktiniame pokalbyje išsakė žmonės, savo mąstymu giliai įaugę į tai, ką vadiname posovietine erdve. Neva derybos su Talibanu – tai rytiečiams gerai žinomo Vakarų politinio korektiškumo, polinkio į dialogą ir šiaip naivumo apraiška. Suprask, be gudrių Baltarusijos, Rusijos, Irano, Venesuelos ar Kinijos vadovų (tarsi jų būtų negana) dar ir Talibanas amerikiečius apmaus.
Dialogo kultūra ir jos dvejopas veikimas (pokalbis iš tikrųjų atveria kelią, bet juo nueiti galima tik turint kokį nors bendrą tikslą) – tai atskiro dėmesio reikalaujanti tema. Tačiau šiuo atveju galima sakyti, kad JAV ir Talibano derybos yra už dialogo kultūros klausimo ribų. Mano posovietiniai pašnekovai, manyčiau, suklydo tiesiog radikaliai.
Manau, kad derybos su Talibanu prasidės dėl to, kad būtent didžiausi realistai ir „vanagai“ Vakaruose nemato kitos išeities. Visiems aišku, kad be Talibano nebus jokio Afganistano, nes nieko kito Afganistanas paprasčiausiai neklauso.
Manau, kad derybos su Talibanu prasidės dėl to, kad būtent didžiausi realistai ir „vanagai“ Vakaruose nemato kitos išeities. Visiems aišku, kad be Talibano nebus jokio Afganistano, nes nieko kito Afganistanas paprasčiausiai neklauso. Atrodo, kad bent jau be sąjungos su Talibanu jokia vietinė jėga nesugebės Afganistane sukurti politiškumo, tvarkos, kuri būtų bent kiek atpažįstama kaip valstybė.
H.Karzai blaškymasis visa tai tik patvirtina. Žinoma, žmogus, kuris nori būti tuo pat metu ir islamo fundamentalistas, ir žmogaus teisių gynėjas, ir nesikalbėti su Vakarais, ir būti jų remiamas, ir demonstruoti savo kariuomenės savarankiškumą, ir kuo labiau ją apsaugoti sąjungininkų sąskaita, atrodo šiek tiek komiškai.
Bet neaišku, kaip atrodytų kuris nors iš mūsų, jei žinotų, kad jo gyvybė yra, taip sakant, ore tvyrantis Talibano klausimas, kuris gali tapti ir tiesioginiu derybų objektu.
Grįžtant prie minėtos posovietinės situacijos suvokimo klaidos, tai ji ne tik atskleidžia kažką naujo apie sovietinę-posovietinę sąmonę, bet ir primena, kokia keista karo samprata jau kuris laikas dominuoja abiejose buvusios Geležinės uždangos pusėse.
Jeigu karas neveda į taiką, jeigu nuo pat jo pradžios neįsivaizduojamos derybos su priešu, toks karas gali vesti tik į visišką vienas kito sunaikinimą (nesvarbu, ar kuris vienas sunaikintų kitą, ar abu sunaikintų vienas kitą). Ši iš pažiūros akivaizdi ir paprasta tezė, kuri žmonijai visada buvo žinoma, vis dėlto slepia savyje dvi grėsmes ir nė vienos praeityje nepavyko išvengti.
Jeigu derybos ir taika įsivaizduojamos kaip būtina karo baigtis, kyla grėsmė, kad karas bus per daug racionalizuotas ir taps valstybininkų žaidimu. Maždaug tokia padėtis buvo susiklosčiusi Europoje tuo metu, kai kilo Napoleono karai.
Bet toks racionalus ir „džentelmeniškas“ karas neturi pakankamai „svorio“, kad pagrįstų savo mirtinumą. Jei priešai neišvengiamai susitaikys, kodėl jie turėtų pradėti kariauti? Kodėl dėl politikų noro prasimankštinti turėtų žūti žmonės?
Būtent per šiuos klausimus iš pradžių paprasčiausias žmogiškumas (karo beprasmybės pojūtis pasiekė kulminaciją Pirmajame pasauliniame kare) sugriovė vadinamąją klasikinę Europos karo teisę ir sugrąžino žmonėms suvokimą, kad karas – ne žaidimas.
Tačiau netrukus ideologinė politika ir ideologinis karas nubloškė mus į kitą grėsmę. Čia neverta leistis į ilgą diskusiją apie tai, kaip tikrąjį ir ne tikrąjį karą bei galutinę pergalę suprato totalitarinės ideologijos, bet akivaizdu, kad bekompromisio priešo sunaikinimo principas galų gale paveikė ir kitą pusę. Niekas nebeįsivaizdavo taikos su naciais. Karas su Vokietija galėjo baigtis tik visišku nacizmo ir daugelio nacių sunaikinimu.
Nacius sunaikinti, galima sakyti, pasisekė. Tai įkvėpė tam tikro optimizmo, tikėjimo, kad jau egzistuoja globali tarptautinė bendruomenė, kuri gali visiškai sunaikinti visus savo priešus.
Nacius sunaikinti, galima sakyti, pasisekė. Tai įkvėpė tam tikro optimizmo, tikėjimo, kad jau egzistuoja globali tarptautinė bendruomenė, kuri gali visiškai sunaikinti visus savo priešus. O jei tie priešai yra visos tarptautinės bendruomenės priešai, tai jie ne priešai, o nusikaltėliai. Juolab, kad visiems jau seniai atrodo būtina iš esmės uždrausti agresyvų karą.
Kai šios idėjos dar tik sklandžiai dėliojosi įvairiuose tarptautiniuose forumuose, ne visi turėjo tiek įžvalgos, kiek Carlas Schmittas, kad pamatytų galutinę šios loginės grandinės išvadą. XX a. vidurio tarptautinė teisė siekė įtvirtinti tokią karo sampratą, pagal kurią taikos derybos ilgainiui taptų neįmanomos.
Jei agresyvus karas uždraustas, tai tarptautinės bendruomenės vardu kariaujami tik teisingi gynybiniai karai, kurių tikslas – agresorių įveikti ir nubausti. Derėtis, tokiu atveju, neįmanoma, nes taip agresorius – nusikaltėlis liktų nenubaustas.
Ši sistema taip ir nepradėjo veikti visa apimtimi, nes sunku sutarti, kas yra agresorius. Dėl to taikos derybos visiškai neišnyko. Bet galutinis priešo įveikimas, įrodymas, kad jis nusikaltėlis, spėjo tapti vieninteliu įmanomu vakarietiško karo tikslu.
Todėl ir prasidėjus karui Afganistane daugelis mūsų neabejojo, kad JAV tikslas – sunaikinti ir nubausti Talibaną (šis karas kelia daugybę klausimų, vienas iš jų – kas su kuo kariauja, bet kalbėdami apie JAV ir Talibano derybas galime pagrįstai supaprastinti situaciją iki JAV ir Talibano santykių).
Šiuo požiūriu Afganistano kare įvyko tam tikra karo sampratos normalizacija, savotiškas prarasto balanso atstatymas. Tai nulėmė svarbiausias bet kurio karo veiksnys – priešo galia.
Čia neturiu tikslo įsivelti į karo meno diskusiją apie tai, kokia yra Talibano galios paslaptis. Faktas, kad ir po dešimtmečio jis neįveiktas. Todėl pradeda veikti išskirtinai karui būdinga logika: kuo ilgiau negali nugalėti priešo, tuo labiau esi priverstas pripažinti jo statusą. Priešą, kurio nepavyksta įveikti, ilgainiui tenka apibrėžti taip, kaip jis pats save supranta, o ne taip, kaip norisi (taigi, pavyzdžiui, kaip islamo karį, o ne kaip teroristą ar nusikaltėlį).
Su Talibano pripažinimu yra susijusi ir ta įdomi aplinkybė, kad JAV niekada neįtraukė Talibano į užsienio teroristinių organizacijų sąrašą.
Tik toks, tikras, o ne formalus (atvirkščią pavyzdį ir vėl pateikia Antrasis pasaulinis karas, kai pralaiminčios Vokietijos generolai formaliai buvo pripažįstami karininkais, bet iš tikrųjų jau vertinami kaip nusikaltėliai) priešo pripažinimas atveria galimybę deryboms.
Būtent dėl to Talibanas nesutiko, kad paliaubos būtų išankstinė derybų sąlyga, o savo kovos veiksmus artėjant deryboms suaktyvino. Kad amerikiečiai žinotų, jog vis dar yra su kuo ir dėl ko derėtis.
Su Talibano pripažinimu yra susijusi ir ta įdomi aplinkybė, kad JAV niekada neįtraukė Talibano į užsienio teroristinių organizacijų sąrašą. Diskusija dėl to buvo kilusi daug kartų, ji visada baigdavosi aptakiais valdžios pasiaiškinimais, o kylant spaudimui į teroristinių organizacijų sąrašą buvo įtrauktos kai kurios talibų organizacijos, bet niekada – Talibanas kaip Talibanas.
Logika čia aiški – palikti kelią deryboms ir prie šio sprendimo ištakų, matyt, aptiktume kokį nors niekam nežinomą Afganistano specialistą, kuris pasakė, kad be Talibano nebus Afganistano dar tuomet, kai visi kalbėjo priešingai.
Bet net ir toks „pragmatizmas“ būtų naujiena ta prasme, kad su priešu iš anksto numatoma kalbėtis. Paskutinis toks „normalus“ Vakarų valstybių karas, turbūt, buvo Folklandų krizė, kuri dėl savo trukmės ir pobūdžio su Afganistano karu nepalyginama.
Todėl galime būti tikri dėl vieno: mūsų akivaizdoje radikaliai kinta ne tik tarptautinė padėtis, bet ir pats tarptautinis mąstymas, ilgainiui, turbūt, pakeisiantis ir tarptautinę teisę, kurios esmė iš tikrųjų ir yra karo samprata. Jei paaiškės, kad karus tenka baigti derybomis, tarptautinei bendruomenei teks atsisakyti ambicijų uždrausti karą.
Ar dėl to gyvensime geriau, dar neaišku. Bet bent jau išvengsime Pasaulinės Vyriausybės. Pasaulinė Vyriausybė su Talibanu tikrai nesiderėtų.
