Mums, žinoma, nesvarbu, kad istorija ne visai tokia, kokią ją matome. Kad, pavyzdžiui, 1939 m. Rusijos-Suomijos karas visai nebuvo simbolinio šūvio klausimas. Kad šis karas logiškai pratęsė visai kitokią negu tarpukario Lietuvos ilgalaikę to meto Suomijos užsienio politiką.
Maršalas Karlas Mannerheimas tam karui ruošėsi ištisą dešimtmetį. Tai nebuvo, kaip šiandien mums mėginama pavaizduoti, „žūtbūtinis karas, neturint galimybių laimėti“. Suomija siekė tiek apsunkinti Rusijos kariuomenės judėjimą, kad priverstų derėtis dėl taikos. To ir pavyko pasiekti.
Suomija siekė tiek apsunkinti Rusijos kariuomenės judėjimą, kad priverstų derėtis dėl taikos. To ir pavyko pasiekti.
Dar daugiau, kai kurie istorikai mano, kad ir už laisvę susideginusių Pilėnų tvirtovės gynėjų iš tikrųjų nebuvo. Bet kam tai rūpi.
Mus akivaizdžiai valdo neaiškios kilmės mitas, kad lietuviui vieną dieną neišvengiamai tenka sąmoningai pasirinkti nelaisvę arba mirtį. Šis pasirinkimas atskleidžia, taip sakant, tikrąjį žmogaus veidą. Kas nenori mirti – tas išdavikas, ar ne taip?
Juk taip mes vertiname vieni kitus, savo istoriją ir net kitas tautas. Vakarai, manau, mums atrodo tokie silpni kaip tik dėl to, kad jaučiame, kaip labai jie nenori mirti. Jie net dėl savo pačių laisvės nenori mirti. Aišku – potencialūs išdavikai.
Gal pakaktų pasijuokti, bet Pilėnų kompleksas smarkiai apsunkina mūsų santykius su Vakarais ir konkrečiai su NATO.
Juk Vakarų pasaulio mentalitetą formavo kitokie vaizdiniai. Ne mitiniai Pilėnai, o visiškai tikro Vaterlo mūšio pasekmės vis dar aiškiai regimos Vakarų politikoje. Tada Napoleonas savo pavyzdžiu įrodė, kad tas, kas nepaiso tarptautinės bendruomenės ir tampa visų priešu, neišvengiamai pralaimi.„Kas pakelia kardą, nuo kardo ir kris“. Kas kursto karus, tas pats save pasmerkia, jo žlugimas tampa tik laiko ir aplinkybių klausimu.
Taip žlugo Vokietijos imperija, o po jos – Hitlerio Trečiasis Reichas. Net ir komunizmas žlugo panašiai. Manau, kaip tik šią laisvojo pasaulio patirtį A.Merkel šiuo metu siekia perduoti V.Putinui. Jeigu jai nepavys, Rusija galės pati viskuo įsitikinti.
Žvelgiant iš Vaterlo perspektyvos, karas primena stichinę nelaimę. Jo pabaiga neišvengiama, tik reikia jos sulaukti. Juk savaime suprantama, kad niekas nenori mirti. Klausimas priešingas – kaip išgyventi?
Žvelgiant iš Vaterlo perspektyvos, karas primena stichinę nelaimę. Jo pabaiga neišvengiama, tik reikia jos sulaukti. Juk savaime suprantama, kad niekas nenori mirti. Klausimas priešingas – kaip išgyventi?
Būtent tokiame fone sukurta NATO. Šios organizacijos idėja, ko gero, pasirodė pasaulyje tada, kai W.Churchillis atrado formulę, įprasminusią Antrąjį pasaulinį karą: „Nepasiekus pergalės neįmanoma išgyventi“.
Agresorių būtina nugalėti taip pat, kaip būtina užgesinti gaisrą. Tai – ne pasaulėžiūros klausimas, o objektyvi būtinybė, taip sakant, technikos reikalas.
Pilėnų mitas moko, kad kare svarbiausia – pasiryžimas žūti vardan kilnaus tikslo. O W.Churchillis suprato, kad siekdami išgyventi žmonės gali padaryti daug daugiau. Jei tik suvokia, kad pergalė – išgyvenimo klausimas.
Antrojo pasaulinio karo metu susiklostė tokia situacija, kai vakariečiams neliko kur trauktis. Ne kokia nors perkeltine, o tiesiogine fizine prasme. Australija anuomet nebuvo daug saugesnė už, pavyzdžiui, Lichtenšteiną.
Būtent tada (įsidėmėtina – ne anksčiau) žmonės sutelkė visus savo sugebėjimus ir sutriuškino Hitlerio sąjungą. O po to sukūrė tokią organizaciją, kuri per savo istoriją jau spėjo pademonstruoti, kad gali su mažiausiais nuostoliais įveikti bet kurį agresorių.
Būtent tokioje perspektyvoje atsiskleidžia tikroji NATO jėga. Tai nėra vien valstybių sąjunga. Kadangi vienija pirmiausia demokratines valstybes, NATO galų gale remiasi konkrečiu žmogumi – jo laisve, protu ir, svarbiausia, noru gyventi.
Tam tikra prasme NATO yra didžiulė gyvybės draudimo sistema. Ji teikia geriausias pasaulyje gyvybės draudimo paslaugas, bet, žinoma, turi savo kainą.
NATO būtų neįmanoma be vakarietiško tikėjimo teisės ir sutarčių galia. Turėtume aiškiai suvokti: NATO nebuvo sukurta tam, kad savo istorijos pabaigoje pasirinktų – ginti ar neginti Lietuvą.
Jeigu NATO užpuolimo atveju nepadėtų kuriai nors savo narei, iš karto nebeliktų jokio NATO. Iš pirmo žvilgsnio tokia sistema atrodo labai trapi. Bet tik tol, kol prisimeni, kad daugeliui didelį įspūdį darantis Vakarų verslo pasaulis yra pagrįstas vien tik žmonių sugebėjimu sudaryti ir įvykdyti sutartis.
Jei norime būti visaverčiais NATO nariais, teks pažvelgti į šį reikalą blaiviau ir labiau asmeniškai. Pirmiausiai privalėsime įveikti savyje Pilėnų kompleksą. Jis ne tik prieštarauja žmogaus prigimčiai, bet ir yra Rusijos naudojamas kaip ginklas prieš mus pačius ir visą NATO.
Jei norime būti visaverčiais NATO nariais, teks pažvelgti į šį reikalą blaiviau ir labiau asmeniškai. Pirmiausiai privalėsime įveikti savyje Pilėnų kompleksą. Jis ne tik prieštarauja žmogaus prigimčiai, bet ir yra Rusijos naudojamas kaip ginklas prieš mus pačius
Tas, kieno žvilgsnis pajėgia prasismelkti pro Lietuvos viešojo gyvenimo paviršių, turėtų aiškiai matyti, kaip šiandieninės krizės akivaizdoje Rusija tyčia siekia mus priversti jos atžvilgiu pasidalinti į išdavikus ir didvyrius. Neturėtume to leisti.
Viskas, kas pastaruoju metu buvo pasakyta ginčijantis apie Rusijos grėsmę, yra tiesa. Karas su Rusija mums būtų baisesnis už bet kokią Lietuvos gamtoje įmanomą stichinę nelaimę.
Skandalingais pareiškimais pagarsėjęs verslininkas V.Kaikaris nė kiek neklydo pasitelkdamas viską trypiančios dramblių kaimenės įvaizdį. Niekaip nepaneigsi – reikia viską padaryti, kad to išvengtume.
Bet tiesa ir tai, kad kartais nelaimė pati mus pasirenka. Turbūt ir V.Kaikaris nemano, kad nuo visų pasaulio negandų galima pabėgti arba išsipirkti.
Todėl gali nutikti taip, kad net būdami musėmis turėsime išrasti kokį nors dramblių tramdymo metodą, jei nenorėsime būti sutrypti. Panašiai kaip menkiems žmogeliams, gyvenantiems tam tikrose klimato zonose, tenka kasmet užgesinti milžiniškus miškų gaisrus.
Čia svarbus dar vienas momentas. Tik Vladimiras Putinas mano, kad jo veiksmai nesukels jokių pasekmių. Visi veiksmai sukelia pasekmes, kurios, šiuo atveju, yra neprognozuojamos. Gresiantis konfliktas nebūtinai turi būti vien tik Vakarų ir Rusijos susidūrimas. Jis gali įgyti šiuo metu dar net neįsivaizduojamas formas.
Trumpai tariant, jei norėsime ir toliau sėkmingai emigruoti į Londoną, mums gali tekti patį Londoną apginti. Gali subliūkšti visos giliai mūsų širdžių kertelėse slypinčios išsigelbėjimo fantazijos.
Tuomet, visai netikėtai, prieš mus asmeniškai gali iškilti tikrasis pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas tarp nelaisvės ir mirties, kaip moko Pilėnų mitas. Tai – gyvenimo arba mirties klausimas. Šio daug aštresnio (bet lengviau atsakomo) klausimo kontūrus Lietuvoje jau dabar galima pamatyti.
Ir sutinkame asmeniškai ką nors brangaus tam tikslui paaukoti (laiką, protą, raumenis, pinigus, sveikatą ar kokį kitą brangų dalyką).
Viena galimybė – mes renkamės patikrintą gyvybės apsaugos sistemą NATO ir sutinkame asmeniškai ką nors brangaus tam tikslui paaukoti (laiką, protą, raumenis, pinigus, sveikatą ar kokį kitą brangų dalyką).
Kita galimybė – nelaimės atveju mes sutinkame dalyvauti gyvybės ir mirties loterijoje, nes visi esame tikri, kad ištrauksime išgyvenimo bilietus.
Kas protingiau, spręsti mums patiems. Bet tik tada, kai sugebėsime suvokti ir priimti šių klausimų asmeniškumą, taps įmanomas koks nors tikras ir veikiantis ne tik politinių partijų, bet ir visuomenės sutarimas dėl Lietuvos saugumo ir gynybos.
Jis paliudytų, kad Ukrainos krizė mus tikrai šio to pamokė.
