Nuotraukas pastebėjo gyvūnų globos namų darbuotojai, procesas įsibėgėjo, įsijungė policija. Pagaliau šią savaitę nuoširdžiai prisipažinusios merginos nuteistos, joms skirti viešieji darbai.
Žiniasklaidos informacija neleidžia iki galo suprasti įvykio aplinkybių ir nusikaltėlių motyvų. Atrodo, kad merginos kartu gyvena homoseksualioje poroje ir buvo linkusios seksualiai eksperimentuoti. Gali būti, kad tai (ne homoseksualumas, o sekso eksperimentai) privedė prie poreikio patirti itin aštrius pojūčius.
Neatmestina ir vaikystės traumų prielaida. Kai kurios aplinkybės (viena iš merginų turi globos namuose augantį vaiką) leidžia spėlioti, kad pačių nusikaltėlių praeityje būta dramatiškų ar skausmingų išgyvenimų. Šios patirtys kartais taip pat nukreipia žmogaus vaizduotę neįprastomis kryptimis.
Bet kuriuo atveju, vaizduotė čia labai svarbi. Prie to dar grįšime.
Visai kitokia (iš pirmo žvilgsnio) istorija atskriejo iš Didžiosios Britanijos. Visai kitokiame britų teisme nuteistas visai kitoks nusikaltėlis.
Airių kilmės jūrų pėstininkas įkalintas 18 metų už pagalbą teroristams. Karys ne tik vogė iš savo dalinio amuniciją ir minas, bet ir internetu užsisakinėjo sprogmenų gamybai reikalingas medžiagas. Panašu, kad bent pora jo pagamintų bombų tikrai buvo panaudotos. O dar jis augino kanapes ir sukčiavo ar bent ketino sukčiauti pasinaudodamas tarnybos draugų kreditinių kortelių duomenimis.
Šio nusikaltimo motyvus spauda išnagrinėjo kur kas detaliau, tačiau (matyt, iš dalies dėl susijusių neužbaigtų policijos tyrimų) miglos ir čia netrūksta. Žinoma, kad paauglystėje būsimą jūrų pėstininką smarkiai sumušė (laikydami jį Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos šalininku) chuliganai unionistai (tokiu būdu „ginantys“ Šiaurės Airijos priklausomybę Britanijos karūnai). Kaimynų nuomone, po šio įvykio iki tol „tylusis respublikonas“ prikaupė daug pykčio ir pagiežos.
Todėl tikėtina, kad stodamas į karališkąsias jūrų pajėgas šis savanoris nebuvo visai nuoširdus. Bet čia prasideda migla. Sunku pasakyti, kaip ir kiek apsimetėlis jūrų pėstininkas iš tikrųjų buvo susijęs su teisme paminėta airių teroristine organizacija „Continuity IRA“.
Daug aiškiau tai, kad vyras tikrai turėjo ir vykdė kažkokį savo planą. Be to, tikrai konkrečiu ryšiu jis buvo susijęs su savo mokyklos laikų draugu – nepaprastai keistu tipu, kurį teismo proceso metu pareigūnai lygino su Walteriu Mitty. Walteris Mitty, žinia, yra ne kartą ekranizuoto (paskutinį kartą 2013 metais, Benui Stilleriui įkūnijant šį personažą) Jameso Thurberio romano herojus, kurio gyvenimą trumpai galima apibūdinti kaip fantaziją su tikrovės intarpais.
Taigi, ir vėl vaizduotė, prie kurios teks grįžti.
O kol kas patyrinėkime, ar tikrai daugiau niekas nesieja šių iš pažiūros labai skirtingų istorijų. Mažiausiai dar vieną sąsają turėtume nesunkiai įžvelgti. Abiem atvejais matome žmones, kurių gyvenimą iš esmės pakeitė padarytas nusikaltimas. Abu atvejus galėtume apibūdinti kaip peržengtą ribą.
Tai jau labai įdomus atspirties taškas. Trumpai susimąstykime apie patį posakį „peržengti ribą“.
Intuityviai dauguma mūsų pirmiausia pagalvojame apie kažkokį vidinį moralinį barjerą, dėl kurio galima ilgai diskutuoti ir kuris, ypač šiais laikais, yra sunkiai apčiuopiamas. Galėtume sakyti, kad pastebime tą barjerą tik tada, kai jis jau akivaizdžiai peržengtas. Dėl to net tiksliname posakį sakydami „peržengti visas ribas“.
Bet teisininkas ir filosofas Carlas Schmittas jau senokai mums priminė, kad iš tikrųjų, dažnai patys to nežinodami, kalbame visai apie ką kita. Jei tikėsime Schmittu, posakis „peržengti ribą“ atsirado ankstyvuoju kolonijiniu laikotarpiu – apie XVI a. Tuomet Europos metropolijos tarpininkaujant popiežiui tarpusavio sutartimis iš tikrųjų brėždavo ribą – nematomą, bet konkrečiomis koordinatėmis pažymėtą liniją pasauliniame vandenyne.
Ta tikroji, vis pasislenkanti riba apibrėždavo Europos valstybių pasidalintą ir valdomą pasaulio dalį, kurioje galiojo tų valstybių nacionaliniai įstatymai ir jų kuriama tarptautinė teisė. Už ribos likusi pasaulio dalis buvo arba apskritai neištirta, arba ne visai pasidalinta. Todėl nei viena metropolija ten negalėjo kurti ir įgyvendinti teisės.
Peržengti ribą reiškė patekti į labai pavojingą aplinką, kurioje, tačiau, nebuvo jokių draudimų. Pasaulyje už ribos iš tikrųjų buvo viskas įmanoma - tai dar ir šiandien miglotai prisimename kalbėdami apie besipildančių svajonių šalį JAV.
Galiausiai kolonijų pasaulis tapo globalus, bet tai nereiškia, kad ribos peržengimo problema nunyko. Priešingai, ji paaštrėjo – mes juk nebegalime nusikaltėlių masiškai gabenti į Australiją. Šiandien kiekviena valstybė brėžia ribą savo viduje.
Tačiau tai vis dar yra ta pati riba – tarp to, kas realiai valdoma, ir to, kas nekontroliuojama. Iš tikrųjų mes nepajėgiame nei sunaikinti, nei integruoti nusikalstamo pasaulio. Objektyviai žvelgiant, mes tik nubrėžiame ribą, ties kuria tas pasaulis sulaikomas.
O tai vis dar yra ištisas atskiras pasaulis. Tai pasaulis, kurį renkasi žmonės, ryžtingai atmetantys valstybės tikrovę.
Iš esmės visi nusikaltimai padaromi įsisvajojus apie ką nors: apie ypatingą seksą, apie kerštą, apie galutinį tiesos triumfą, o dažniausiai – apie lengvą ir gerą gyvenimą.
Gilbertas Keithas Chestertonas turbūt pirmasis pastebėjo, kad blogio pasaulis visų pirma yra vaizduotės pasaulis. Iš esmės visi nusikaltimai padaromi įsisvajojus apie ką nors: apie ypatingą seksą, apie kerštą, apie galutinį tiesos triumfą, o dažniausiai – apie lengvą ir gerą gyvenimą.
Taip pažvelgus, ribos peržengimas atveria erdvę vis naujoms svajonėms. Banalu, kad gyvūnų kankintojai gali nuskriausti žmones. Daug įdomiau, kad bombų gamintojo niekas nebegali sulaikyti nuo kanapių auginimo. O jei jau pradėjai tuo keliu eiti, tai kodėl neturėtum apsipirkti su svetimomis kortelėmis?
Nusikaltėlių svajonės prieštarauja tikrovei, iš tikrųjų jų neįmanoma įgyvendinti, todėl jos griauna jų pačių ir kitų žmonių gyvenimus. Bet čia mums svarbu kas kita.
Būtent nusikalstamas pasaulis yra idėjų pasaulis tikriausia prasme. Būtent ten mes pamatome, kokių neįtikėtinų idėjų turi tokie pat žmonės kaip mes. Tik iš šios pusės pažvelgę mes galime tiksliai suformuluoti prieštaravimą tarp nusikalstamo pasaulio ir valstybės.
Valstybė yra tikrovės forma. Todėl valstybė sukuriama ir išlaikoma tik tada, kai žmonės savo valia atsisako bent dalies savo idėjų vardan tikro bendro gyvenimo.
Tai nėra teorinis pasvarstymas, tai labai praktiška problema. Ją būtina įvertinti diskutuojant apie tai, kas dažnai atrodo banalu ir savaime suprantama – viešąją tvarką.
Kuriant viešąją tvarką brėžiama riba tarp valdomos tikrovės ir nesuvaldomo idėjų pasaulio. Tai darant žmonių idėjas reikia siekti riboti kuo optimaliau, vadovaujantis ne morale ar asmeniniais įsitikinimais, o tikrovės kriterijumi. Ir per daug suvaržytos, ir per laisvai paleistos idėjos gali sugriauti valstybę tikrovėje.
Ši problema tampa ypač aktuali, kai siekiame ką nors nauja legalizuoti ar uždrausti. Dažniausiai diskusiją vertiname vien kaip idėjų kovą, o turėtume ją matyti ir spręsti kaip valstybės pagrindų klausimą. Bet apie tai – jau kitą kartą.
