Šaltuoju karu mes laikome tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio susiklosčiusią įtampą, kurios ištakas įžvelgiame dar XIX a. Per XX a. ši įtampa atslūgdavo ir vėl atsinaujindavo, o per kiekvieną naują Šaltojo karo etapą Europos reikšmė ir padėtis jame pasikeisdavo.
XIX a. Rusijai ir Britanijai kovojant dėl įtakos Azijoje, mūsų žemynas vis dar buvo viso kolonijinio pasaulio centras. XX a. susidūrus Sovietų Sąjungai ir JAV įtaka Europai vertinta kaip pasaulio valdymo „raktas“.
Mūsų išgyvenamas Šaltojo karo etapas prasidėjo Rusijos valdžią perėmus Vladimirui Putinui. Vakarų pasaulio pozicija nusistovėjo tik po Ukrainos karo, o tikroji Europos padėtis dar aiškėja. Šį kartą Europa bus Šaltojo karo objektas.
Rusijai būtina kontroliuoti Europą, kad galėtų atsispirti Kinijai. Tuo tarpu didžiosios Vakarų šalys (JAV, Kanada, Australija) turės iš naujo atrasti, kuo joms svarbi Europa. Kol kas šių valstybių akyse Europos reikšmė nuosekliai mažėjo.
Iš savo istorinės patirties Lietuva žino atsakymą į klausimą, kuo svarbi Europa. Partizanų karas ir XX a. pabaigos Sąjūdis mums atskleidė, kad tikroji europietiška vertybė yra respublika – valstybė, užtikrinanti ir net plečianti žmogaus laisvę.
Rusijai būtina kontroliuoti Europą, kad galėtų atsispirti Kinijai. Tuo tarpu didžiosios Vakarų šalys (JAV, Kanada, Australija) turės iš naujo atrasti, kuo joms svarbi Europa.
Respublika yra nelaisve pagrįstos rusiškos politinės santvarkos priešingybė, todėl už respublikos išlikimą verta kovoti su Rusija. Pralaimėjimas šioje kovoje tiesiogiai paveiktų kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą, nes rusiško tipo valstybėje mes negalėtume gyventi taip, kaip norime.
Respublika taip pat yra ir Vakarų pasaulio sąjungos pagrindas. Tarptautinė Vakarų politika veikia pagal tą patį principą – norėdami išlikti laisvi žmonės turi jungtis. Bet jungtis gali tik tie, kas supranta, kad nėra sau pakankami.
Šiuolaikiniame pasaulyje nei viena Europos valstybė nebėra sau pakankama. Tačiau daugelis Europos valstybių vis dar taip jaučiasi. Todėl vienas iš svarbiausių ateities Europos politikos iššūkių – įveikti nebetikrą savo pačių didybę. Tai dar viena pamoka, kurią Lietuva yra išmokusi geriausiai. Tik Lietuva yra buvusi viena iš didžiausių Europoje ir tapusi viena iš mažiausių.
Visos šios išvados rodo, kad didžiausias darbas Lietuvos laukia ne Rytuose, o Vakaruose. Jeigu Europa turi nerusišką ateitį, tai Lietuva jau šiandien yra ateities Europos valstybė. Dar daugiau – Lietuva turi sudėti visas įmanomas pastangas, kad tokia būtų. Nes jei Europos ateityje laukia kokia nors sąjunga su Rusija, tai Lietuvos ateities apskritai nėra.
Kitaip nei XIX a. ar XX a. mūsų tikslas nebėra išsivaduoti ir iš naujo susijungti su Vakarais. Šį kartą Lietuvai būtina pačiai savo pastangomis atnaujinti Europos Vakarus, o per tai – ir visus likusius Vakarus.
Konkrečiai tai pirmiausia, žinoma, reiškia apsiginti. Lietuva labiausiai suinteresuota, kad Rusija nesukeltų didesnio karo Europoje. Lietuva ne kartą tiksliai prognozavo Rusijos grėsmės augimą ir todėl turi teisę būti įtakinga naujos NATO politikos formuotoja.
Šiandien jau suprantame, kad būtina įtakos NATO prielaida yra savo pačių kariuomenės, policijos ir specialiųjų tarnybų stiprinimas. Suprantame, bet vis dar norime daugiau kalbėti ir demonstruoti negu iš tikrųjų praktiškai ir efektyviai šioje srityje veikti.
Tačiau gynyba – tik pirmas žingsnis. Mūsų laukia kūrybiškesnis ir todėl didesnis iššūkis. Europai reikia rasti naują valstybės ir visuomenės ar net valstybės ir žmogaus santykį – tik taip įmanoma į vieną tezę suvesti socialinės gerovės valstybės žlugimą, pabėgėlių krizę, šeimos, švietimo ir religijų politikos problemas.
Jei norime, kad europietiška respublika išliktų, ji turi tapti XXI a. respublika, o ne desperatiškai laikytis į praeitį grimztančios politikos principų. Tai reiškia ne tik radikalų darbo ir socialinės apsaugos teisės atnaujinimą, bet ir, pavyzdžiui, naują valstybės ir verslo santykių nustatymą.
Mes turime nustoti mokytis ir pradėti mokyti. Kaip liudija pagreitį įgaunančios Europos problemos, didesnių ir senesnių žemyno valstybių patirtis nebesuteikia joms pranašumo prieš mus.
Turi būti padėtas aiškus taškas XX-XXI a. sandūros fantazijoms apie nuo valstybių nepriklausomas korporacijas, laisvuosius miestus ir panašius dalykus. Kad Vakarų pasaulis išliktų, turi išlikti europietiška to pasaulio valstybė.
Todėl verslo laisvė turi baigtis ten, kur kyla grėsmė respublikos išlikimui. Praktinis teisingo šio santykio nustatymo ir palaikymo instrumentas yra teisinga ir įvykdoma mokesčių politika. Ją Europai taip pat teks esmingai pertvarkyti.
Visus šiuos ir daugybę kitų dalykų Lietuva turi Vakaruose sukurti savo pavyzdžiu. Mes turime nustoti mokytis ir pradėti mokyti. Kaip liudija pagreitį įgaunančios Europos problemos, didesnių ir senesnių žemyno valstybių patirtis nebesuteikia joms pranašumo prieš mus.
Vienintelė už Lietuvą tikrai pranašesnė (ginklu) valstybė yra Rusija. Jos pranašumui mes galime atsispirti tik vienu būdu – sukurdami laisvai Lietuvai palankią Europą. Jei nepradėsime apie save ir Europą mąstyti tokiu – radikaliai nauju būdu, tai galiausiai prarasime ir Lietuvą.
Kalbant apie Lietuvos politiką Rytuose ir prisimenant nerusų pasaulį, reikia pabrėžti svarbų paradoksą: rezultatą Rytuose užtikrins tik sėkmė Vakaruose. Nerusų pasaulis atsirado tik matydamas šalia vakarietiško gyvenimo pavyzdį. Specifinis nerusiškas sprendimas ir toliau plėtosis tik nuolat iš naujo prisimindamas vakarietišką pavyzdį ir į jį atsiremdamas.
Todėl jei iš tikrųjų norime padėti Ukrainai, Baltarusijai, Gruzijai ar Moldovai, turime apsaugoti ir atnaujinti Vakarus, ypač – Europos Vakarus. Ir vėl – Lietuvai būtina tapti ateities Europos valstybe.
Manote, kad tai per didelis darbas? Tai gal iš karto pasiduokime Rusijai? Jei dar nenorime pasiduoti, teks dirbti – viskas labai paprasta.
Lietuva gali tapti ateities Europos valstybe, jei iš naujo apmąstys ir mūsų laikams pritaikys savo pačios esmę – dar LDK laikais susiklosčiusią politinę valstybės, Bažnyčios ir universiteto sąjungą. Šie du valstybės partneriai slepia potencialią, bet dar nepanaudotą jėgą, kurios gal kaip tik ir reikia Europai pakeisti.
Jei Lietuvai pavyktų iš naujo apibrėžti savo santykį su Katalikų Bažnyčia kaip būtent politinį bendradarbiavimą, taip galėtų būti parodytas naujas kelias religinių bendruomenių politikoje – būtent to vis labiau reikia visai Europai. Be to, Bažnyčia ne tik yra labai suinteresuota spręsti socialinės politikos problemas, bet ir turi milžinišką patirtį šioje srityje.
Dar daugiau, kaip ir mums, Katalikų Bažnyčiai labai svarbi taika Europoje ir Vakarų pasaulio išlikimas. Požiežiui būtų daug sunkiau veikti iš Maskvos negu iš Romos. Todėl Vatikanas gali mums daug daugiau padėti atnaujinant Europą negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Tuo tarpu universitetas yra išskirtinai svarbus Lietuvos vidaus gyvenime. Būdamas natūralus respublikos modelis jis tuo pat metu yra ir politinių eksperimentų laukas, ir kūrybinės energijos šaltinis, tikras, o ne dirbtinis „smegenų centras“.
Jei sugebėtume universitetų intelektualinius išteklius iš tikrųjų panaudoti strateginiams valstybės poreikiams, tai neabejotinai sukurtume taip mums reikalingą naują europietiškos valstybės modelį.
Paradoksalu, kad tiek energijos iššvaistėme kurdami analizės centrus prie visų įmanomų valstybės įstaigų, bet taip mažai padarėme konsoliduodami tikrąjį valstybės protą.
Jei sugebėtume universitetų intelektualinius išteklius iš tikrųjų panaudoti strateginiams valstybės poreikiams, tai neabejotinai sukurtume taip mums reikalingą naują europietiškos valstybės modelį.
Akademinė bendruomenė turėtų suprasti, kad tokia atnaujinta sąjunga su valstybe reikštų ir visiškai naują universiteto ateitį. Šioje politinėje sąjungoje slypi nauja universiteto idėja, kurios jau nuo pat XX a. pabaigos ieško respublikos ir universiteto gimtinė Europa.
Kad turėtume pakankamai įkvėpimo padaryti visą šį milžinišką darbą, mums reikia kokio nors seno-naujo simbolio. Ko nors, kas nuolat be žodžių kalbėtų mums apie laisvę, Vakarus, lyderystę ir taiką.
Todėl visų pirma turėtume Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą Vyčiui. Bet plačiau tai apmąstysime jau kitame, paskutiniame tekste apie Šaltąjį karą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Nerusų pasaulis – kuo jis mus įkvepia?
