Pastarųjų kelerių metų Vengrijos politika labai aiškiai atskleidžia europietiškos didybės keliamas grėsmes. Tikroji Viktoro Orbano problema visai ne ta, kad jis nusistatęs prieš liberalizmą ar net demokratiją. Tikroji problema net ne V.Orbano draugystė su Vladimiru Putinu.
Draugystė su Rusija yra V.Orbano politikos pasekmė, o ne priežastis. Tai turėtų ypač gerai įsidėmėti Lietuvos konservatoriai, kurie yra linkę skirtingai vertinti vengrų premjerą iki ir po jo „apsikabinimo“ su V.Putinu. Nėra jokio „iki“ ir „po“, tik integrali ir nuosekli politinė pozicija bei jos logiška raida.
Rekomenduoju nepasitenkinti skambiomis antraštėmis ir verčiau patiems atidžiai perskaityti liūdnai pagarsėjusią V.Orbano kalbą, pasakytą 2014 m. vasarą.
Kalbėdamas visų pirma savo bendražygiams Vengrijos vadovas tiksliai suformulavo pagrindinę šiuolaikinių Vakarų politikos problemą: „Iki šiol žinojome tris valstybės formas: tautinę valstybę, liberalią valstybę ir gerovės valstybę. Klausimas: kas toliau?“. Galima diskutuoti dėl vartojamų politinių terminų, bet iš principo sunku nesutikti – klausimas kaip tik toks.
Blaiviai vertindamas išorinį pasaulį V.Orbanas naiviai pamatė Vengrijos ir savo paties padėtį toje aplinkoje.
Tačiau į šį išmintingą klausimą pats V.Orbanas atsakė tiesiog banaliai – pateikdamas gal tik šiek tiek modifikuotą XX a. pradžios fašistinės valstybės modelį. Benitto Mussolini tikrai būtų pritaręs daugeliui šiuolaikinio vengrų konservatoriaus teiginių.
Šio staigaus intelektualinio nuosmukio iš gilios įžvalgos į banalybę priežastis labai paprasta. Blaiviai vertindamas išorinį pasaulį V.Orbanas naiviai pamatė Vengrijos ir savo paties padėtį toje aplinkoje. Jis teigė, kad vyksta ne tik pasaulinė ekonominė konkurencija, bet ir pasaulinės politikos „lenktynės, kuriant valstybę galinčią geriausiai užtikrinti tautos sėkmę“. Toks esąs ir jo tikslas.
Taigi, Vengrija – globali žaidėja, konkuruojanti su kitomis pasaulio galiomis dėl politinės sėkmės. Įdomu, tiesa?
Visišką geopolitinio pasimetimo įspūdį dar labiau sustiprina V.Orbano pristatyta neva politinėse lenktynėse pirmaujančių valstybių plejada: Singapūras, Kinija, Indija, Turkija ir Rusija. Dvi iš jų (Kinija ir Indija) – naujai iškilusios pasaulinės galybės, dvi (Turkija ir Rusija) – valstybės, tik pradedančios suvokti, kaip aršiai turės kovoti dėl kokios nors savo ateities, ir Singapūras – labai specifinė ir situacinė buvusios britų kolonijos istorija.
Tikėtina, kad savo tautai V.Orbanas linki nepavydėtinos turkų ar rusų ateities – šios valstybės greičiausiai yra tikrieji premjero politiniai orientyrai. Bet žvelgiant iš šalies matyti, kad greičiausiai jo laukia dar liūdnesnis likimas.
V.Orbanas lengviausiai gali virsti antru Aliaksandru Lukašenka – profesionaliu politikos parazitu, siekiančiu prasigyventi iš įtampos tarp tikrųjų žaidėjų. Tai – labai galima, nors ir nelabai didinga, „didžiosios Vengrijos“ perspektyva.
Vis dėlto vengrai, kaip žinome, jau keletą metų remia tokią politiką. Žinome ir tai, kad V.Orbanas – galbūt itin ryškus, bet ne vienintelis europietiškos didybės užvaldyto ir sujaukto proto pavyzdys. Todėl turėtume pasistengti giliau suvokti šį grėsmingą fenomeną.
Ypatingas europietiškos didybės pojūtis greičiausiai susiformavo per didžiuosius geografinius atradimus ir kolonijų pasaulį. Tame pasaulyje teritorija ir gyventojų skaičiumi santykinai mažos Europos valstybės dėl savo ekonominio ir techninio pranašumo galėjo valdyti didžiulius plotus už Europos ribų.
Tais laikais susiformavusios pasaulėžiūros neturėtume laikyti vien istorijos objektu. Iš ten greičiausiai kilo šventas vakarietiškas tikėjimas, kad ekonominė galia savaime lemia ir politinį svorį. Šaltajame kare šis tikėjimas gimdo naivų požiūrį į Rusiją – ji negali būti politiškai grėsminga, nes yra ekonomiškai silpna.
Tačiau objektyviai metropolijos galia buvo paneigta dar XVIII a. pabaigoje, kai ne ypač galingos JAV įveikė, atrodė, nesulaikomai augusią pasaulinę imperiją – Didžiąją Britaniją. Būtent tada kolonijinė plėtros politika pradėjo gręžtis antru galu ir Europos valstybių didybė joms darėsi vis pražūtingesnė.
Europos Sąjungos sėkmės istorija prasidėjo Vokietijai, Italijai ir Prancūzijai sumažėjus iki Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo.
Senosios imperijos XIX a. vis sunkiau atlaikė atskirų tautų pretenzijas, o naujosios imperijos XX a. įvėlė Europą į Pirmąjį pasaulinį karą, kurio patys europiečiai nebesugebėjo užbaigti. Šią tragiškos puikybės istoriją vainikavo Antrasis pasaulinis karas, kurio tikrąja nugalėtoja tapo pusę Europos užgrobusi ekonomiškai silpna azijietiška Rusija.
Visiškai logiška, kad, atvirkščiai, politinę sėkmę pastarųjų amžių Europos valstybėms atnešdavo tik nepamatuotų ambicijų atsisakymas, taigi, sumažėjimas. Europos Sąjungos sėkmės istorija prasidėjo Vokietijai, Italijai ir Prancūzijai sumažėjus iki Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo.
Panašiai Didžioji Britanija XX a. išsigelbėjo tik laiku pripažinusi naują savo buvusių kolonijų politinį statusą. Ji sumažėjo nuo tikros metropolijos iki simboliškai vienijančios karūnos.
Dar daugiau, per šiuos procesus mažiausi visada laimėjo daugiausiai. Niekam ES įkūrimas nebuvo toks naudingas kaip Liuksemburgui. Britų pasaulyje tapusi mažiausia Didžioji Britanija pelnė daugiausia naudos, kai įsitvirtino kaip mokslo ir finansų centras.
Atsinaujinusio Šaltojo karo kontekste, jei Europai apskritai pavyks išlikti, ši mažųjų pergalės tendencija stiprės. Tai lemia ir objektyvios geopolitinės priežastys, ir Rusijos pasirinkta politika.
Geopolitiškai Europos valstybių dydžio ir galios skirtumai pasaulio kontekste vis labiau praranda prasmę. Lenkija gerokai pranašesnė už Lietuvą tik tada, kai žvelgi iš Varšuvos į Vilnių. Žvelgiant iš Vašingtono ar Pekino esminio politinio skirtumo tarp Vilniaus ir Varšuvos nėra.
Kita vertus, Rusija panaudoja kiekvieną Europos valstybių didybės proveržį prieš jas pačias. Didžio Vokietijos kanclerio Gerhardo Shroederio istoriją gal dar galima nurašyti senajai epochai, kaip eilinį vokiečių kairiųjų meilės Rusijai epizodą.
Bet lieka mažiausiai trys dešinieji didžiavalstybininkai Jaquesas Chiracas, Nicolas Sarkozy ir Silvio Berlusconi, kurie visi kokia nors prasme tapo V.Putino draugais. Šiandien ne tik Prancūzija ir Italija, bet ir visa Europa vargsta su jų palikimu: painiais dujotiekių projektais ir Rusijai parduotais, bet neatiduotais „Mistraliais“.
Net tradiciškai priešiškoje Lenkijoje rusų politikai buvo pasiruošę skatinti senamadišką didybės siekį. Tai liudija ir V.Putino flirtas su Donaldu Tusku 2010 m. Katynėje, ir 2014 m. R.Sikorskio pagyros, kad Maskva siūlė Varšuvai pasidalinti Ukrainą (kad ir kas iš tikrųjų būtų buvę pasakyta ar nepasakyta 2008 m., apie kuriuos kalbėjo R.Sikorskis).
Tokiame kontekste iš naujo ir dar kitu aspektu išryškėja Lietuvos pranašumas Europoje. Lietuva nėra vien tik maža valstybė, suinteresuota saugia aplinka, kaip Estija, Latvija ar Danija. Lietuva turi labai konkrečią istorinę sumažėjimo patirtį.
Lietuva žino visą tikrąją šiuolaikinės Europos valstybės išlikimo kainą, viską, ko reikia atsisakyti, ir viską, ką reikia atrasti
Lietuva žino, ką reiškia būti dideliu ir tapti mažu, supranta visus šio smūgio atspalvius ir niuansus. Jų nesupranta Lenkija arba Vengrija, nes jos nepakankamai sumažėjo. Panašios kaip Lietuva patirties turi gal tik Švedija, bet ir ji išsaugojo pakankamą dydį, kad vis dar galėtų puoselėti didybės iliuzijas.
Tuo tarpu Lietuva žino visą tikrąją šiuolaikinės Europos valstybės išlikimo kainą, viską, ko reikia atsisakyti, ir viską, ką reikia atrasti. Todėl vienas dalykas Lietuvai šiandien yra aiškus taip, kaip jis nėra aiškus daugiau niekam Europoje: arba Europa taps mažųjų Europa – pasidalijusia, skirtinga, bet vieninga, arba jos apskritai neliks.
O sugebėjimas aiškiai išryškinti tikrąjį pasirinkimą tarp gyvybės ir mirties (tuo pačiu, žinoma, nurodant gyvybės kelią) visada buvo politinės lyderystės pagrindas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Už ką kovojame?
