Bet kartu vakarietiškos valstybės vertė, bent jau Europoje, nuolat iškyla ir kaip idėjinis ar socialinis klausimas. Valdžios kritika nepastebimai virto valstybės kritika. Vakarietiška valstybė šiandien dažnai matoma kaip apgavikė, žadanti puikius dalykus (gerovę, kultūrą, saugumą, net laimę) ir jų neduodanti. Kam mums jos tada reikia? Arba, jei visos valstybės apgavikės, koks skirtumas, kurios valdomam gyventi?
Kuo ypatinga, pavyzdžiui, ta Lietuva? Daliai žmonių pats klausimas atrodo išdavystė, bet manau, kad mums teks šį klausimą pripažinti teisėtu.
Kuo ypatinga, pavyzdžiui, ta Lietuva? Daliai žmonių pats klausimas atrodo išdavystė, bet manau, kad mums teks šį klausimą pripažinti teisėtu.
Vakariečiams valstybės vertė niekada nebuvo savaime suprantama. Mes esame mąstymo kultūra, kuri keičia pasaulį tik nuolat perkratydama pati save. Visa Vakarų istorija gali būti suvokta, kaip besikartojantis klausimas apie valstybės vertę ir atsakymas į jį. Nepasirinkome, bet gavome gyventi epochoje, kurioje klausimas ryškesnis už atsakymą.
Taigi, kodėl vakarietiška valstybė yra bent šio to verta?
Šiandien jau aišku, kad ne dėl demokratijos. Istorijos pabaiga neatėjo, paviršutiniška demokratijos sklaida nepavyko, neverta dėl to nė ginčytis.
Priešingai, paaiškėjo, kad politologinis vakarietiškos valstybės modelis lengvai kopijuojamas ir manipuliuojamas. Net vadinamuosius demokratinius procesus nesunku imituoti netampant dėl to didesniu vakariečiu.
Tai, kad Vakarų išskirtinumas kurį laiką buvo grindžiamas būtent demokratija, šiandien mums grįžta bumerangu atgal. Pamatę, kaip lengvai kiti nenuoširdžiai pamėgdžioja tai, kuo mes tikime, pradėjome abejoti patys savo nuoširdumu. Jei visi tie „procesai“ taip lengvai pasiduoda valdžios manipuliacijoms, tai kaip žinoti, kad mūsų pačių valstybė yra kas nors daugiau nei vien kontroliuojamų „procesų“ sistema?
Bet Vakarų išskirtinumo klausimas peržengia demokratinės epochos ribas. Štai kas turėtų mus įkvėpti. Romos Respublikos, o vėliau imperijos, užkariautos tautos stebėtinai lengvai perimdavo romėnišką gyvenimo būdą. Tai nepaaiškinama vien prievarta, nors prievartos, žinoma, būta.
Romos Respublikos, o vėliau imperijos, užkariautos tautos stebėtinai lengvai perimdavo romėnišką gyvenimo būdą. Tai nepaaiškinama vien prievarta, nors prievartos, žinoma, būta.
Labai panašiai vyko europietiška Naujojo pasaulio kolonizacija. Vakariečiai pasiekė daugiau negu jų prievarta galėjo laimėti. Daugelyje buvusių kolonijų vakarietiškas gyvenimas nėra atmetamas kaip svetimas. Priešingai, jo siekiama.
Tiesą sakant, kiekvieną kartą, kai Vakarų valstybės išdrįso būti pasaulinėmis imperijomis, žmonės joms pakluso panašiai, kaip paklūsta geriems vadovams: ne visada iš karto savo noru, bet su laiku – kaip tik taip.
Politinės Vakarų lyderystės galima nekęsti, bet jos neįmanoma ignoruoti. Kaip ir ypatingo vakarietiško tarpusavio supratimo. XVI a. Žygimantas Augustas galėjo parašyti Anglijos karalienei Elizabeth, kad „maskolis yra visų tautų laisvės priešas“, ir tikėtis būti teisingai suprastas. Šiandien Dalia Grybauskaitė galėtų tą patį parašyti Angliją vis dar valdančiai Elizabeth II ir taip pat tikėtis būti teisingai suprasta.
Todėl abejotina savotiškos „demokratinės evangelizacijos“ sėkmė negali ir neturėtų nuvertinti pačios vakarietiškos valstybės. Vakarų politinės bendrijos pranašumas (patrauklumas, išskirtinumas, vertė – visos šios sąvokos yra tinkamos ir kartu ne visai tikslios) kažkokiu būdu peržengia istoriją ir savitai išryškėja kiekvienoje epochoje.
Manau, kad vakarietiškos valstybės vertę nulemia šioje valstybės sampratoje slypintys kertiniai trys principai – taika, laisvė ir vienybė. Būtent šių trijų dalykų siekia kiekviena valstybė Vakaruose. Siekia ir nepasiekia, bet siekdama tampa geresne valstybe.
Jei taika, laisvė ir vienybė būtų vien, kaip šiandien mėgstama sakyti, vertybės, tai politika nebūtų iššūkis, o socialinė inžinerija taptų iš tikrųjų įmanoma. Bet visi trys principai yra ne vertybės, o problemos. Jie ne tik tarpusavyje nesuderinami, jie net sunkiai apibrėžiami. Iš čia kyla viliojanti ir kartu šiurpinanti Vakarų politikos drama.
Vis dėlto net nepajėgdami galutinai apibrėžti taikos, laisvės ir vienybės, turėtume pajėgti šiuos principus įžvelgti Vakarų istorijoje. Paradoksalu, bet jie aiškiai matomi net Vakarų klaidose.
Vis dėlto net nepajėgdami galutinai apibrėžti taikos, laisvės ir vienybės, turėtume pajėgti šiuos principus įžvelgti Vakarų istorijoje. Paradoksalu, bet jie aiškiai matomi net Vakarų klaidose.
Piktnaudžiavimai, nusikaltimai ir net tikros politinės tragedijos čia dažniausiai vyko dėl taikos (Pirmąjį pasaulinį karą žmonės vadino karu dėl galutinės taikos), laisvės (dėl jos kilo Prancūzijos revoliucija) ir vienybės (Hitleris, Napoleonas, ... – įrašykite savo variantą).
Šios klaidos, tikėkime, nenuėjo veltui. Jos mokė mus visus ir gal bent dalį mūsų išmokė svarbių dalykų. Kad taika mums pasiekiama tik kaip karo veiksmų nebuvimas konkrečiu metu. Kad žmogaus laisvė yra didesnė negu politinė bendrija gali toleruoti – žmogus laisvas ne tik nesutikti ar klysti, bet ir nusikalsti; Vakarams svarbus ir prasmingas įsitikinimas, kad kriminalinę bausmę nusikaltėlis užsitraukia pats sau – valstybė yra tik jos vykdytoja.
Vienybė pasiekiama tik pripažįstant skirtingumą (turiu galvoje ne tai, kad skirtingumas – tikrasis mūsų žavesys; tas skirtingumas, apie kurį čia kalbama, yra ne žavingas, o skausmingas; politinė vienybė pasiekiama tik atsisakant dalies savęs paties ir pripažįstant kito laisvę, apimančią laisvę klysti ir net nusikalsti).
Nuolatinis taikos, laisvės ir vienybės problemų sprendimas Vakaruose pagimdė valstybę, kuri turi tris atitinkamas funkcijas – istoriškai beveik nekintančius suvereno įgaliojimus.
Pirmiausia valstybė sprendžia karo ir taikos klausimą, ji pasako, kada trokštama taika tampa nebeįmanoma. Antra, suverenas turi pareigą užtikrinti viešąją tvarką – užkirsti kelią piliečių tarpusavio nesantaikai ir nustatyti maksimalias politinei bendruomenei pakeliamas laisvės ribas. Trečia, valstybė vykdo teisingumą, kurio beveik neginčijama pirminė paskirtis – atkurti nusikaltimo ar ginčo pažeistą vienybę.
Dėl to, beje, teisėje svarbus ne tik tiesos, bet ir nusprendimo aspektas. Net ir neteisingas teismo sprendimas gali atkurti vienybę dėl to, kad yra nebeginčijamas.
Taikos, laisvės ir vienybės su kitais žmonėmis troškimas vienaip ar kitaip būdingas kiekvienam iš mūsų. Jis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Todėl šiais principais pagrįsta vakarietiška valstybė tampa politine forma, atstovaujančia žmogų.
Tai nėra ideali ar utopinė valstybė, kurioje klesti koks nors svajonių žmogiškumas. Priešingai, vakarietiškai valstybei gresia žlugimas kiekvieną kartą, kai ji nusprendžia atstovauti ne žmogui, bet žmonijai ar žmogiškumui.
Tai nėra ideali ar utopinė valstybė, kurioje klesti koks nors svajonių žmogiškumas. Priešingai, vakarietiškai valstybei gresia žlugimas kiekvieną kartą, kai ji nusprendžia atstovauti ne žmogui, bet žmonijai ar žmogiškumui.
Vakarietiška valstybė atstovauja žmogui tik ta prasme, kad nuolat yra istorijoje ir ieško žmogui labiausiai tinkamos politikos kiekvienoje konkrečioje epochoje. Bet to pakanka, kad vakariečiai nuolat būtų laimingiausiais pasaulio žmonėmis. Ar bent jau tais žmonėmis, kuriais visi kiti nori būti.
Mes kartais klaidingai įsivaizduojame, kad kiekviena pasaulio valstybė yra daugmaž tokia kaip mūsų valstybė. Bendriausias mums priešiškų islamo ir Azijos kultūrų bruožas yra tas, kad vietoje mums būdingų taikos, laisvės ir vienybės principų ten remiamasi vienu – valdžios principu.
Valdžios principas suteikia politikai daug daugiau aiškumo. Taika užtikrinama prievarta, laisvė yra valdovo dovana, o vienybė suprantama maždaug taip, kaip Rusijos vienybę šiandien liudija Vladimiro Putino reitingas.
Bet tokios valstybės vadovas turi nuolat saugotis sąmokslų, nes daugelis nori užimti jo vietą. Be to, teisingumo nerandantys žmonės anksčiau ar vėliau pradeda maištauti. Viskas baigiasi tuo, kad tokioje valstybėje karas istoriškai trunka ilgiau negu taika.
Jei atidžiau pažvelgtume į visai greta esančią ir per savo istoriją tikros taikos, galima sakyti, apskritai nemačiusią Rusiją, turėtume suprasti, kad vakarietiška valstybė nėra kažkur toli nuo mūsų paslėpta simbolinė vertybė. Tai – konkreti kiekvieno iš mūsų kasdienybė, kuri galėtų būti daug liūdnesnė.
O savo kasdienybę mes juk norime išsaugoti ir apginti, tiesa?
