Šią sceną visai nebūtina išgalvoti. Daugelis mūsų – tų, kurie didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį praleidžiame universitetuose, ką nors panašaus esame ne kartą matę ir girdėję.
Dažniausiai tokius pašnekesius mes – vyresnieji savo studentų draugai ir jų mokytojai, lengvai leidžiame pro ausis, o mūsų veidus tuo metu nušviečia giedra senoliška šypsena. Mes neklystame – kai kurių dalykų (pavyzdžiui, sveiko cinizmo) žmogus išmoksta tik augdamas pats ir nieko čia nepadarysi.
Puoselėdami diskusijų laisvę universitete mes kažkokiu būdu sukuriame studentams įspūdį, jog, tiesą sakant, nieko daugiau gyvenime ir nevyksta – tik diskusijos.
Tačiau nuolatinis diskusijos pagarbinimas vyksta ne tik universitete. Daugelis iš mūsų esame nuolat kviečiami pasikalbėti net ir netinkamiausiose situacijose, pavyzdžiui, šmeižto ar ginkluotų konfliktų atveju.
Todėl stebėdami, kaip mūsų pačių auklėtiniai jungiasi į šio nesibaigiančio pokalbio šurmulį, mes, tikiu, vis dėlto turėtume lengvai šiurpti.
Juk akivaizdu, kad puoselėdami diskusijų laisvę universitete mes kažkokiu būdu sukuriame studentams įspūdį, jog, tiesą sakant, nieko daugiau gyvenime ir nevyksta – tik diskusijos.
Net ir patys, ko gero, beveik patikime, kad jei skirsime pakankamai laiko ir dėmesio, sugebėsime išklausyti kitą pusę, tai rasime išeitį visose gyvenimo situacijose.
Bet juk tai paprasčiausiai netiesa. Universitetas gal ir yra diskusija ar bent diskusijų vieta. Bet gyvenimas – ne. Bent jau tikrai ne visada. Kodėl nepajėgiame savo studentams parodyti kitos gyvenimo pusės?
Tai gali skambėti keistai, bet manau, kad studentų ugdymą apsunkina per daug palankus šiuolaikinės visuomenės požiūris į universitetą.
Universitetas nebemeta iššūkio viešajam gyvenimui, kaip tada, kai viduramžių mąstytojai drįsdavo sakyti pastabas karaliams. Keistai sutapus tam tikroms Vakarų pasaulio raidos tendencijoms, universitetas įgijo per daug patogią vietą visuomenėje. Iš grūdinančio kliūčių ruožo jis virto mados namais.
Šiuolaikiniame Vakarų pasaulio polinkyje kalbėtis istorikas aiškiai mato XIX a. paveldą. Mus vis dar lydi, gal net persekioja, epocha, kuri iškėlė pokalbį kaip pasigėrėjimo objektą. Tuomet kalbėtis pradėjo ne tik filosofai, bet ir diplomatai, politikai, miesčionys ir panelės. Žodžiu, visi, kurie tebesikalba iki šiol.
Kol taiki diskusija atrodė kaip iššūkis aplink tvyrojusios prievartos fone, universitetas tikrai žmones ugdė. Tačiau kai Vakarų pasaulis įžengė į pokalbio garbinimo epochą, profesoriai, netikėtai patiems sau, tapo žvaigždėmis.
Universitete diskusija buvo vertinama gerokai anksčiau. Mąstytojai ėmė puoselėti pokalbį kaip prasmingą užsiėmimą ir atradimų šaltinį dar prieš Platonui sėdant rašyti savo dialogų. Įsitikinimas, kad ginče gimsta tiesa, šiaip ar taip, nėra visai klaidingas.
Kol taiki diskusija atrodė kaip iššūkis aplink tvyrojusios prievartos fone, universitetas tikrai žmones ugdė. Tačiau kai Vakarų pasaulis įžengė į pokalbio garbinimo epochą, profesoriai, netikėtai patiems sau, tapo žvaigždėmis.
Viešumoje pradėti vertinti žmones, kurie gali „gerai pakalbėti“. O už akademikų pečių buvo ištisi kalbos ir raiškos tobulinimo amžiai. Todėl viskas įvyko savaime ir iškalbingi intelektualai patogiai įsitaisė visuomenės „grietinėlės“ puodelyje.
Bet pagarba ir komfortas turi savo kainą. Šiandien klausydami kalbų apie tai, kad universitetas – tai diskusija, mes pamatome visos šios raidos rezultatą. Viskas staiga šiurpinančiai nušvinta suvokus, kad, ko gero, ugdome ištisą plepių kartą.
Mes nebeatskleidžiame studentams kitos, nematomos gyvenimo pusės – štai kur bėda. Ta gyvenimo pusė, kurią mes atskleidžiame ir skleidžiame, tiesiog akis bado. Juk šiandien net policininkai su nusikaltėliais yra linkę užmegzti dialogą, tam universiteto nereikia baigti.
Todėl užuot ugdę žmones, mes tik padedame jiems apsigyventi iliuzijose. Mat pokalbių mada nė kiek nepakeitė žmogaus prigimties ir gyvenimo esmės. Ukrainoje įvairūs žmonės ne kartą bandė pasikalbėti – gal norite pasakyti, kad jiems pavyko ką nors išspręsti?
Jei universitetas ketina išlikti pasirengimo gyvenimui vieta, mums teks rasti būdą studentams parodyti tą pasaulio pusę, kuri užbaigia pokalbius ir kuri šiandien iš tikrųjų tapo beveik nematoma – sprendimą.
Universitete protinga diskusija visada bus savaiminė vertybė. Bet už saugių fakulteto sienų pokalbis negali būti begalinis. Gyvenimą, pasaulį ir istoriją keičia darbai.
Universitete protinga diskusija visada bus savaiminė vertybė. Bet už saugių fakulteto sienų pokalbis negali būti begalinis. Gyvenimą, pasaulį ir istoriją keičia darbai.
Kiekvienas darbas ar veiksmas yra sprendimas, kiekvienas sprendimas yra pasirinkimas. Pasirinkimas visada yra atskyrimas, o atskyrimas yra atmetimas. Labai paprasta pasiekti banalią tiesą: svarbiausia išmokti pasakyti „ne“.
Psichologai žino, kad dažnam žmogui sunku pasakyti „ne“. Tai instinktyviai nepatrauklus poelgis, kuriam išsiugdyti kartais prireikia net specialių treniruočių. Tačiau šis psichologinis diskomfortas yra turbūt tik paviršinė išraiška tos tikrai intelektualinės ir dvasinės „ne“ problemos, kurią žmogui turėtų atskleisti universitetas.
Šiandien kaip niekad svarbu suprasti, kam, kada ir kodėl sakoma „ne“. Už šių paprastučių klausimų, žinoma, išsiskleidžia visi tiesos ir teisingumo aspektai. Tai nuosekliai veda prie gėrio ir blogio atskyrimo, o iš ten – prie pasaulio ir žmogaus prigimties, kartais net prie religijos.
Čia mums, ypač humanitarinių mokslų atstovams, jau saugi zona. Jei reikia, mes galime nesunkiai įvelti studentus į diskusiją, kaip ir kada pasakyti „ne“. Ir įrodyti, kad kiekvieną kartą pasirinkdami jie suklysta.
Tuomet galima pabrėžti, kaip svarbu renkantis rimtai ir atidžiai viską apsvarstyti. Taip ir vėl pabrėžiama diskusijos vertė. Iš esmės, taip ir vyksta rimtas šiuolaikinis humanitarinis lavinimas.
Bet pamoka juk slypi ne čia. Net ir nuolat klysdamas, žmogus privalo nuolat rinktis. Jis turi spręsti ir sakyti „ne“ net ir baisiausiomis sąlygomis. Net tada, kai žino, kad jo „ne“ tikrai ir konkrečiai apsunkins kitų žmonių gyvenimą.
Kitaip tariant, nepakanka suvokti, kokia didelė rizika ir kiek galimų klaidų slypi už mūsų „ne“. Visą tai suvokus, dar būtina pajėgti realiame gyvenime savo „ne“ ištarti.
Jei nepajėgiame studentams iki galo atskleisti šios žmogiškos dramos, tai neišmokome jų svarbiausios pamokos: sprendimo neįmanoma išvengti, nuo jo niekaip neišsisuksi. Neapsisprendimas ir nepabaigiama diskusija taip pat yra sprendimas, tik paprastai blogas.
Žmonės, kurie nepajėgia pasakyti „ne“ ir pasirinkti, savęs beveik niekada nepražudo, bent ne šiame gyvenime. Jie pražudo kitus.
Šiame kontekste, aišku, dažnas mūsų prisimena Buridano asilą, kuris padvėsė iš bado, nes negalėjo pasirinkti, iš kurios šieno kupetos geriau ėsti. Bet tai netikslus paradoksas. Nesibaigiančių pokalbių dalyviai Buridano asilą pasitinka ironiškomis šypsenomis ir yra teisūs.
Visų pirma, Buridano asilas pražudė pats save. Tai yra netiesa. Žmonės, kurie nepajėgia pasakyti „ne“ ir pasirinkti, savęs beveik niekada nepražudo, bent ne šiame gyvenime. Jie pražudo kitus.
Antra, Buridano asilas padvėsė iš bado. Tai taip pat netiesa. Dėl maisto galų gale apsisprendžia net didžiausi gurmanai. Tie, kurie labiausiai mėgsta diskutuoti (net jei jie diskutuoja apie maistą), labai retai lieka nevalgę. Paprastai priešingai – valgo skaniai ir dažnai.
Beje, šią pastarąją pamoką studentai išmoksta nemokomi.
