Kita vertus, dažniausiai tokie sutapimai nebūna atsitiktiniai ir esti savaip simptomiški. Jei du istorikai nesusitarę susimąsto apie tą patį, tai, tikėtina, kad egzistuoja jau subrendusi, tik gal dar garsiai nepasakyta problema.
Turiu galvoje, suprantama, ne lietuvių ir žydų santykius – šioje srityje su Liekiu nepasiginčysi. Turiu galvoje „nepolitizuotą akademinę diskusiją“.
Maždaug suprantu, ką dažniausiai norima pasakyti apibūdinant kokią nors diskusiją kaip politizuotą, nors šis epitetas toli gražu ne visada tiksliai vartojamas. Todėl manau, kad suprantu ir tai, ką nori pasakyti ir ko siekia Liekis ir kiti šios nuomonės (kad akademinė diskusija turėtų būti nepolitizuota) šalininkai. Tačiau mano išvada, žvelgiant į šią vienodai suprantamą situaciją, yra, kaip sakoma, diametrali.
Problema ne ta, kad akademinė diskusija yra per daug politizuota. Blogai tai, kad akademinė bendruomenė (net ir globali akademinė bendruomenė) nenori pripažinti savo politiškumo ir prisiimti su juo susijusios atsakomybės.
Jei politika suprantama pakankamai rimtai ir giliai, tai neegzistuoja toks dalykas, kaip nepolitizuota akademinė diskusija. Pats universitetas yra politinė forma, jis yra ne šalia ir ne virš politikos. Universitetas yra politika.
Kai universitetas apsimeta, kad yra nepolitiškas, tai yra labai gudri ir ne visai sąžininga politika – tokia, kokią būtų galima pavadinti sukta. Bet kai universitetas nebesupranta, kad yra politiškas (tai pasitaiko ir tada, kai labai ilgai apsimetinėjama), jo politika tampa tiesiog katastrofiška.
Argumentų, patvirtinančių akademinės bendruomenės politiškumą, yra tiek daug, kad net sunku išsirinkti. Galima pradėti nuo banalybių – kad ir atominės bombos, kurią sukūrė mokslininkai. Kaip, beje, ir atominę energetiką. Ir dujų bei naftos išgavimo būdus. Apskritai, tęsiant šią minčių grandinę, tampa aišku, kad visa tai, ką vadiname technikos perversmu, pirmiausia yra mokslo perversmas. Būtų keista sakyti, kad tai nepolitinis reiškinys.
Kai universitetas apsimeta, kad yra nepolitiškas, tai yra labai gudri ir ne visai sąžininga politika – tokia, kokią būtų galima pavadinti sukta.
Kitas neabejotinai politinis akademinės bendruomenės žingsnis buvo sekuliarizacija. Turbūt nereikia įrodinėti, kad esama milžiniško politinio skirtumo tarp tikinčios Dievu politikos ir politikos, kuri Juo netiki.
Teiginys, kad mokslas prieštarauja religijai ir galbūt net ją paneigia, yra neįrodyta pačių mokslininkų tezė. Iš esmės tai būtent politinis įsitikinimas, kuriuo vadovaujamasi visai taip pat, kaip ir kitais politiniais įsitikinimais. Plačiau šiais klausimais besidomintys turėtų skaityti Alvydo Jokubaičio veikalą „Vertybių tironija ir politika“.
Tačiau šie argumentai dažniausiai nepakankamai užaštrina diskusiją ir kartu nepakankamai įtikina. Pirmiausia dėl savo abstraktumo. Kai kalbame apie mokslo įtaką politikai ar mokslo santykį su religija nepaliečiame jokių konkrečių žmonių, jokių mokslininkų ir mąstytojų, kurie gali ir toliau likti „nepolitiški“, net jei pripažįstama mokslo politinė vertė.
Todėl gal verčiau kalbėti apie tai, kad universitetas yra politinė forma, akademinė bendruomenė yra politinė jau pačia savo esme ir šios bendruomenės nariai, kad ir ką jie darytų, visada politikuoja.
Nesunku tą pastebėti stebint universitetų gyvenimą po XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos. Kuo toliau į XIX-XX a., tuo aiškiau, kad universitetas tampa savotiška politikos laboratorija. Jame gimsta ir yra puoselėjamos ideologijos, kylančios iš įsitikinimo, kad žinios padarys žmones laisvus (nukrypimas nuo originalios formulės „tiesa padarys jus laisvus“ yra toks nežymus, kad jo niekas nė nepastebi).
Studentai ir profesoriai (konkretūs studentai ir profesoriai, kurie veikia būtent kaip studentai ir profesoriai) tampa pirmaisiais revoliucionieriais, socialinių eksperimentų autoriais, pokyčių pranašais ir nešėjais, žodžiu, visuotinai garbinamos pažangos aukščiausiaja vadovybe. Kuri (paradoksas, prie kurio dar reikės grįžti) kartu yra sutartinai nelaikoma atsakinga už nevykusias pokyčių pasekmes.
Šio reginio aiškumą šiek tiek temdo per pastaruosius amžius įsitvirtinęs inteligentijos įvaizdis. „Visuomenės žiedas“ tarsi savaime įsivelia į Respublikos reikalus ir galima manyti, kad tai vyksta visai ne dėl išskirtinės šių žmonių priklausomybės universitetui, o dėl bendro jų išprusimo ir vadinamojo socialinio aktyvumo.
Tačiau universitetas nėra valstybės dalis. Kai šiuolaikinė valstybė skelbia, kad pripažįsta akademinę laisvę ir universitetų savivaldą, ji nesukuria universiteto. Iš tikrųjų valstybė susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Panašiai, pripažindama religijos laisvę, valstybė susitaiko su neišvengiamu Bažnyčios egzistavimu. Kodėl valstybei reikia šiuos santykius maskuojančių tariamo laisvės suteikimo formulių – visiškai atskira tema.
Universitetas pats kuria savo tvarką ir savaip save išreiškia bei įsitvirtina pasaulyje. Todėl jis yra atskira politinė forma, kuri savais būdais kuria ir keičia politinę realybę. Valstybė nevaldo universitetų net šiais primityviais laikais, kai įsivaizduojame, kad viską valdo pinigai (jei taip, tai gal kuris politikas galėtų pamėginti atimti iš universitetų finansavimą?). Valstybė universitetų nevaldė ir niekada anksčiau, kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti radikalaus valstybės ir universiteto santvarkų skirtumo kai kuriais istorijos laikotarpiais.
Dauguma išminčių nebuvo karaliai, o dauguma karalių nebuvo išminčiai. Žodžio ir veiksmo išsiskyrimas, matyt, yra vienas iš gelminių žmogaus prigimties defektų.
Iš kur kyla ši paslaptinga universiteto galia? Matyt, atsakymo reikėtų ieškoti pačioje pažinimo prigimtyje. Idealiu atveju žinios yra valdžios pagrindas. Tai buvo pasakyta labai seniai. Platono valdovas-filosofas ar Senojo Testamento karalius Saliamonas iš esmės iliustruoja tą patį teiginį. Šios argumentacijos strėlės smaigalys labai aštrus: pradžioje buvo Žodis.
Tačiau dauguma išminčių nebuvo karaliai, o dauguma karalių nebuvo išminčiai. Žodžio ir veiksmo išsiskyrimas, matyt, yra vienas iš gelminių žmogaus prigimties defektų. Todėl valstybė ir universitetas niekada negalėjo būti viena. Genties vado ir žynio sąjunga, valdovus auklėjantys filosofai ir šiuolaikinis įsitikinimas, kad politika turėtų būti veiksmas, pagrįstas mokslo pasiekimais ir ekspertų išvadomis, yra tos pat problemos atspindžiai.
Bet svarbiausia tai, kad pažinimas yra dviprasmiškas. Ant pažinimo medžio augo uždraustas vaisius, kurio velnias gundė paragauti, sakydamas žmonėms: „Jūs patys būsite kaip dievai“.
Galima tuo netikėti arba mėginti tai kažkaip kitaip papasakoti, bet neįmanoma nematyti, kad žinios nėra žaisliukas. Žinios turi galią ne dėl jų „panaudojimo“, o pačios savaime. Jos pačios savaime keičia žmogų ir nebūtinai daro jį geresnį.
Mokslas yra paslaptis, todėl tikinčiam žmogui nesunku paaiškinti, kodėl Universiteto ir Bažnyčios sąjunga buvo ypač produktyvi, o jų priešprieša – pražūtinga. Mokslas yra paslaptis ir todėl nėra visai neteisinga gretinti mokslą ir magiją, sakant, kad Universitetas yra magų bendruomenė (beje, ši paralelė nuolat iškildavo kalbant apie visokiausias slaptas išminčių organizacijas ir draugijas; tik visiškai atvirai ir viešai veikiančiam universitetui ji netaikoma).
O, suprantama, kad šiuolaikinė akademinė bendruomenė su tuo nesutiktų. Juk mago atsakomybė yra tokia milžiniška, kad ją visuotinai įsisąmoninus smarkiai praretėtų mokslininkų gretos. Juk neutralumas, kurį galima apibūdinti ir kaip nepolitiškumą, yra toks malonus, net jei jis išgalvotas. Atseit: mes čia tik šiaip sau šnekučiuojamės, ieškome tiesos vardan intelektualios pramogos, o pasaulyje, žinoma, vyksta visokiausi įvykiai, bet prie ko čia mes?
Theodore‘as Dalrymple‘is yra autorius, kuriam pavyko rasti įtikinamai šiuolaikišką būdą papasakoti, kuo čia mes dėti. Savo įspūdingame tekste „Kiek tik nori sekso, nuolat“ („All Sex, All the Time“, http://www.city-journal.org/html/10_3_urbanities-all_sex.html) Dalrymple‘is demaskuoja tai, kas vadinama seksualine revoliucija.
Jis atskleidžia, kaip pikantiškos intelektualų fantazijos virto apgailėtinais vargšų žmonių gyvenimo vaizdeliais. Tai turbūt vienas iš geriausių ir taikliausių nepolitiškos Universiteto politikos aprašymų.
Jei tad neįmanoma neutraliai kalbėtis apie seksą, kaip gali tikėtis nepolitiškos diskusijos apie lietuvių ir žydų santykius?
