Per daug nesiplečiant ir nesiveliant į bereikalingas diskusijas galima pasakyti šitaip: „tikrasis“ liberalizmas Lietuvoje taip ir neperžengė intelektualų ratelių ribų. Kiekvienas bandymas šias ribas peržengti baigiasi arba nuolat mutuojančiu populizmu (V.Radžvilas, R.Paksas), arba, sakykime, ne visai deramais ryšiais su konkrečiomis verslo grupėmis (A.Zuokas, E.Masiulis).
Taip yra dėl dviejų tarpusavyje susijusių priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje žmonėms per daug aišku, kas yra laisvė. Mes negyvename tokioje politinėje prabangoje, kuri skatintų nuolat analizuoti savo būtį svarstant, ar tikrai jau pakankamai išsilaisvinome.
Istoriškai žvelgiant, mes nuolat už savo laisvę kovojame, o kai trumpam ją išsikovojame – džiaugiamės ir tikimės, kad tai ilgam. Šiandien mūsų laisvę gina Konstitucija, o ne liberalų partija.
Ši išvada nuosekliai veda prie antrojo politinio liberalizmo nesėkmės paaiškinimo. Žmonės, kurie būtent politiškai jaučiasi ar yra matomi kaip liberalai, iš tikrųjų yra valstybininkai.
Jei norime atsiriboti nuo nemalonių prisiminimų, galime pavartoti mažiau lietuvišką žodį – etatistai. Šie žmonės mano, kad valstybė turėtų tiksliau apsibrėžti savo tikslus ir interesus, suvokdama savo galios ribas. Mažesnė (aprėpties prasme) valstybė būtų efektyvesnė. Kitaip tariant, jei Lietuvos valdžia iš tikrųjų susitelktų ties vienu esminiu tikslu – kad Lietuva daugiau niekada nebepriklausytų Rusijai, visais kitais dalykais mes puikiai pasirūpintume patys.
Tokioje pasaulėžiūroje, žinoma, galima įžvelgti kažkokią liberalizmo atmainą. Tačiau tai būtų gerokas „pritempimas“. Dar tik besiformuojančios etatistų doktrinos centre nėra įprastos liberalios svajonės apie „atvirą visuomenę“, kuriai iki galo išsiskleisti tariamai trukdo žmonių prisirišimas prie nacionalinių valstybių.
Etatistų valstybė tikrai nėra „naktinis sargas“, greičiau priešingai. Valstybė yra ne neišvengiama, o būtina. Tik ji turi būti geriau suprasta. Kuo tiksliau suvoksime tikrąją valstybės prigimtį ir paskirtį, tuo ta valstybė bus efektyvesnė ir geriau gins mūsų laisvę.
Tie, kas taip mąstome, nesame liberalai. Mūsų nuostatos istoriškai yra senesnės už liberalizmą. Turėtume pripažinti, kad iš tikrųjų tiesiog ieškome vadinamojo raison d’État prasmės šiuolaikiniame pasaulyje.
Žinia, raison d’État yra visada nacionalinė ir visada istoriška politinė doktrina. Lietuvoje tiksliausias tos „valstybės prasmės“ ar „valstybės intereso“ atvaizdas yra Vytis. Šis simbolis mums leidžia pajusti sunkiai paaiškinamą, todėl labai skirtingai interpretuojamą ryšį su praeities Lietuvos valstybininkais.
Būtent mes – šitie netikrieji liberalai turėtume išvesti naujas išvadas iš skandalo, kuriame nėra nieko naujo. Mes esame tie, kurie Lietuvos politiniam gyvenimui suteikiame įdomesnį turinį, periodiškai pakeldami valstybės galvą nuo žemės ūkio prie didingesnių dalykų.
Tai tuo pat metu ir stiprybė, ir silpnybė. Didžiausias mūsų trūkumas tas, kad daugelis iš mūsų vis dar slapta viliasi vieną dieną sulaukti tikrai geros valdžios, su kuria būtų galima iš esmės padirbėti.
To nebus. Mes esame mažuma ir galime tapti tik labai gerai organizuota mažuma. Labai gerai organizuotis mums gali padėti ilgalaikis interesas. Turėtume siekti, kad valstybininkai ir jų įsitikinimai būtų nuolat proporcingai atstovaujami Lietuvos valdžioje. Tik tada Vyčio šuolis bus ilgesnis už Seimo kadenciją.
Už laisvą Lietuvą! Jei supranti, ką tai reiškia – junkis prie mūsų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Remigijus Šimašius: Liberalų sąjūdis neketina kurtis iš naujo
