Paaiškinti įtampą tarp Vilniaus ir Kauno taip pat galima įvairiai. Daugelis Kauno Lietuvos gyventojų mato Vilnių kaip iš dalies svetimkūnį. Prisimenantiems tarpukarį Vilnius yra lenkų miestas, sovietmečio patriotams – rusų miestas, žydams ir antisemitams – žydų miestas.
Po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo ši Vilniaus atskirtis dažniausiai suprasta per elito atskirties prizmę. Arogantiško elito Vilniaus įvaizdis mums gerai pažįstamas, jis turi daug įvairių atspalvių. Kaip sakoma, „yra Vilnius ir yra visa likusi Lietuva“.
Įtampos paaiškinimas, kurį pateiktų vilniečiai, žinoma, skambėtų visai kitaip. Jie visais laikais (bent jie taip tiki) suvokė save kaip ypatingus žmones, gyvenančius ypatingame mieste. Vilniečių akimis Vilnius yra toks ypatingas, koks ir turėtų būti – miestų miestas, visų miestų valdovas. Todėl vilniečiams atrodo visai suprantama, kad į provinciją, įskaitant Kauną, jie žvelgia šiek tiek iš aukšto (jie patys sakytų: iš natūralaus aukščio).
Abi pusės yra linkusios mistifikuoti savo tariamai būdingiausius bruožus ir istorines šaknis. Viskas, ką vilniečiai mano esant Vilniaus privalumais (daugiatautiškumas, tolerancija, liberalumas), bemat priskiriama LDK ir įvertinama kaip iš kartos į kartą perduotos „senojo Vilniaus“ tradicijos. Labai panašiai Kaunas matomas kaip „smetoninis“: grynas, tautinis, lietuviškas pačia savo esme.
Kad pamatytume tikrąją Vilniaus ir Kauno prigimtį ir padėtį šimtmečio Lietuvoje, turime išsklaidyti apibendrinimų miglą. Pabandykime tiksliau sufokusuoti istorinį žvilgsnį: apie kokį Vilnių ir kokį Kauną mes čia kalbame?
XX a. pradžios lietuvių patriotams buvo neįsivaizduojama, kad Lietuva galėtų būti atkurta be Vilniaus. Tai prieštarautų visai jų tradicijai, pačiam jų puoselėtam lietuvių tautos vaizdiniui. Todėl natūralu ir neišvengiama, kad Vilnius tapo didžiausiu XX a. pirmos pusės lietuvių tikslu.
Vis dėlto realus to meto Vilnius buvo lietuviams svetimas. Iš dalies jis buvo svetimas kaip tik dėl to, kad vis dar veikė kaip neformali LDK sostinė. XVIII a. valstybės padalijimai išgelbėjo Vilnių nuo visiškos užmaršties, o XIX a. pirmoje pusėje jis tapo LDK pasipriešinimo Rusijos imperijai židiniu. Represijas prieš sukilėlius šiek tiek kompensavo XIX a. pabaigos ekonomikos pagyvėjimas, kuris sutraukė į Vilnių kapitalistais palengva virstančius LDK aristokratų palikuonis.
Todėl Vidurio Lietuvos idėja žlugo ir tai buvo trumpos naujo „senojo Vilniaus“ istorijos pabaiga. Įjungtas į Lenkiją, bet niekam ten nereikalingas, Vilnius atgijo tik sovietmečiu.
Būtent tada prasidėjo visiškai nauja „senojo Vilniaus“ plėtra. Atradę „susikalbėjimą“ su rusų valdžia naujieji vilniečiai įsivaizdavo, kad kuria unikalų miestą: orientuotą į ateities pažangą ir kartu išsaugantį ypatingą tautinę dvasią. Kokios tautos dvasia čia saugota, sunku pasakyti. Aišku viena: to meto Vilnius neatstovavo palengva besiformuojančios naujosios Lietuvos. Šia prasme Vilniaus šeimininkai buvo nelietuviai.
Šis visiškai naujas „senasis Vilnius“ subrandino Juzefą Pilsudskį ir visus buvusios LDK integracijos į Lenkiją planus. Praradę politinį realizmą tų planų autoriai neįvertino, kad ne tik naujoji Lietuva, bet ir naujoji Lenkija netoleruos jokių autonomiškų darinių savo viduje. Todėl Vidurio Lietuvos idėja žlugo ir tai buvo trumpos naujo „senojo Vilniaus“ istorijos pabaiga. Įjungtas į Lenkiją, bet niekam ten nereikalingas, Vilnius atgijo tik sovietmečiu.
Toks nelietuviškas Vilnius nesunkiai išstūmė naują Lietuvos respubliką į Kauną, kur sąlygos lietuviškumui buvo tikrai gerokai palankesnės. Kaunas jau nuo XIX a. antros pusės gyveno plačiame vyskupo Motiejaus Valančiaus šešėlyje, čia veikė įvairios tos tradicijos iniciatyvos, pavyzdžiui, Juozo Naujalio slaptas choras. Todėl nenuostabu, kad terminas „Kauno Lietuva“ prigijo dar gerokai prieš Lietuvos valstybės atkūrimą ir laikinosios sostinės įsteigimą.
Tačiau tuo pat metu Kaunas buvo Rusijos imperijos tvirtovė: mažas, uždaras, sau pakankamas, griežtai kontroliuojamas miestas. Galbūt jo gelmėse ir augo lietuviškumas, tačiau išoriškai to nesimatė. Atsikrausčius Lietuvos vyriausybei tik nedaugelis kauniečių kalbėjo lietuviškai.
Tikroji įtampa tarp Vilniaus ir Kauno susiklostė tik sovietmečiu. Tai nebuvo įtampa tarp LDK sostinės ir „smetoninės“ sostinės. Tai buvo įtampa tarp sovietinės respublikos centro ir uždraustos laisvos Lietuvos sostinės.
Lietuvos sėkmei, rusų tvirtovė buvo apleista. Ji liko be šeimininko – žlugusios Rusijos imperijos. Todėl galėjo būti užvaldyta. Bet tvirtovės užvaldymas turėjo savo kainą. Rusiški papročiai ir kultūra įsiskverbė į šiuolaikinę Lietuvos valstybę daug giliau nei esame linkę pripažinti. „Lietuviškam“ Kaunui ta kultūra ne mažiau būdinga nei „rusiškam“ Vilniui.
Kad ir kaip ten būtų, lietuviams pavyko ant rusiškų pamatų pastatyti savą – šiuolaikišką į Vakarus orientuotą Europos valstybę. Kaip ir įprasta, ši orientacija buvo ypač koncentruotai išreikšta sostinėje. Tik tada, gal apie 1930 m., Kaunas tapo iš tikrųjų lietuvišku miestu. Ne dėl kokio nors giluminio lietuviškumo, labiau dėl to, kad nebeliko kitos išeities.
Svarbu pažymėti, kad tarpukariu įtampa tvyrojo ne tarp Vilniaus ir Kauno, o tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tikroji įtampa tarp Vilniaus ir Kauno susiklostė tik sovietmečiu. Tai nebuvo įtampa tarp LDK sostinės ir „smetoninės“ sostinės. Tai buvo įtampa tarp sovietinės respublikos centro ir uždraustos laisvos Lietuvos sostinės.
Ši įtampa labiausiai išryškėjo susikūrus Sąjūdžiui ir artėjant Nepriklausomybės atkūrimui. Tik Kauno Lietuva turėjo jėgų atsikurti, bet 1990 m. Lietuva be Vilniaus buvo politiškai nebeįsivaizduojama. Momentiškai tuo metu prieštaravimas buvo išspręstas. Tačiau Vilniaus ir Kauno įtampa liko su mumis.
Jei norime tikrai iš esmės ją įveikti, neturėtume jos mistifikuoti. Priešingai, reikia aiškiai pamatyti: šimtmečio valstybė yra Kauno Lietuva. Tačiau ji troško Vilniaus, siekė Vilniaus ir galiausiai pasiekė Vilnių. Tikroji Vilniaus Lietuva nuo mūsų per daug istoriškai nutolusi, kad kaip nors šią šimtmečio perspektyvą įtakotų.
Todėl nėra teisinga, kad Vilnius ne visai pelnytai džiaugiasi laisvos valstybės sostinės gyvenimu, o Kaunas skriaudžiamas ir išnaudojamas. Normalu, kad tokia padėtis gimdė ir tebegimdo protesto nuotaikas, periodiškai nuvedančias kauniečius į visiškus klystkelius.
Dabartinė Kauno padėtis tik patvirtina šią taisyklę. Vadinamasis Kauno atsigavimas neturėtų mūsų apgauti. „Vieningą Kauną“, man atrodo, siekiama sutelkti mero verslui panašiai kaip visą Lietuvą – palenkti „Agrokoncerno“ interesams.
Iš tikrųjų Kauno likimas yra Vilniaus rankose. Kaunas pasikeis tada, kai Vilnius jį pripažins kaip savo įkvėpimo šaltinį. Kaunas yra Lietuvos šaknų miestas, panašiai kaip JAV Filadelfija. Kaip toks jis ir turėtų būti puoselėjamas bei saugomas. Šiuolaikinis Vilnius be Kauno tėra buvęs sovietinės respublikos centras – to neturėtume pamiršti.
Todėl labai tikėtina, kad Kauną išgelbės vilniečiai. Gali būti, kad tai svarbiausia jų politinė užduotis. XXI a. Lietuva tapo įmanoma Vilniui ir Kaunui trumpam virtus viena. Kol šio susivienijimo nesugebame ilgam ir praktiškai realizuoti, tol ir valstybės pamatai nėra pakankamai patvarūs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šimtmečio valstybė
