Visi mes žinome, kad kritika yra patikimiausias ir patogiausias atspirties taškas, kad tik kritika suteikia tekstui sparnus, įkvepia rasti geriausius palyginimus ir išradingiausias metaforas. Pasakoti apie tai, ko nemėgsti, galima beveik be galo, nemėgstamas objektas (ar požiūris, kuriam nepritari) atpalaiduoja ir išlaisvina tikrąsias kūrybines galias. Apie mėgstamus dalykus rašyti daug sunkiau, tačiau kartais reikia prisiversti ir imtis šios nedėkingos užduoties, nes kitaip nuolatinė kova galiausiai tikrai apakina.
Aš manau, kad vienas iš geresnių šiuolaikinio pasaulio dalykų yra jo spalvos. Spalvos, kurios vos prieš šimtmetį atrodė negrįžtamai prarastos ir kurias, pagaliau, mums pavyko susigrąžinti. Tikėkimės.
Juoda šiandien yra ne tik ne „teisingas“, bet greičiau „neteisingas“ pasirinkimas – juoda yra įtartina chuliganų ir šiaip per gerai apie save galvojančių žmonių spalva.
Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad mūsų pasaulis spalvotas. Pažvelkite pro langą ir įvertinkite vien tik automobilių spalvas.
Juoda nebereiškia prabangos nuo tada, kai buvo pagamintas pirmasis raudonas „Ferarri“. Priešingai, Henry Fordo nuomonei, juoda šiandien yra ne tik ne „teisingas“, bet greičiau „neteisingas“ pasirinkimas – juoda yra įtartina chuliganų ir šiaip per gerai apie save galvojančių žmonių spalva.
Šeimos automobilis turi būti spalvotas – mėlynas, geltonas ar raudonas. Tada visi mato, kad juo važiuoja taikūs žmonės. Tik visada senamadiškas Džeimsas Bondas neišlipa iš sidabrinio automobilio, o su pasauliu keistis nespėjantys politikai vis dar sėda į juodus, taip tapdami vis įtartinesni.
Panašiai atslūgstant minimalizmui vis dažniau spalvinamas interjeras. Nuo kelių spalvotų dėmių kambaryje neretai pereinama prie beveik barokinių sienų ir baldų puošmenų. Spalvoti indai, žvakės ir servetėlės, spalvotos knygos ir virtuvės rakandai. Ir gėlės... Mums jau seniai nebepakanka raudonų ar baltų gėlių – mums reikia tiek spalvų, kiek augintojai nebepajėgia išvesti – violetinės tulpės darosi beveik banalios.
Ir jau visai akivaizdžiai spalva skverbiasi į aprangą. Ryškiai raudonas kostiumas gal dar ir gali ką nors (toli gražu ne visus) šokiruoti, bet turkis jau senokai tapo priimtina vasaros spalva net patiems tikriausiems vyrams. Apie vadinamąją laisvalaikio aprangą (niekuo nuo darbo aprangos nebesiskiriančią) neverta nė kalbėti: geltona, oranžinė, ryškiai žalia – kas tik nori.
Jei manote, kad visa tai savaime suprantama, klystate. Dar prieš dešimtmetį spalvų istorijos tyrinėtojas Hermanas Pleijis jautėsi turįs pagrindą tvirtinti priešingai – spalvos nenumaldomai nyksta iš žmonių kasdienybės nuo pat Viduramžių. Renesansas ir Barokas – tik nepavykę mėginimai išsivaduoti iš juodos, baltos, pilkos ir tamsiai mėlynos spalvų pančių.
Iš tikrųjų XIX a. ne tik fotografijose ilgainiui tapo juodai baltas. Ypač akivaizdžiai tai pasireiškė aprangoje. Iš pradžių frakas pakeitė puošnius vakarinius rūmų drabužius. Paskui naujieji verslininkai užsivilko iš tamsių dryžuotų kelnių ir specialaus ilgaskvernio švarko (vadinamojo „morning coat“) susidedančius dienos kostiumus, kurie karikatūrose iki pat šių dienų simbolizuoja kapitalistus.
Todėl artėjant XX a. Charles“is Baudelaire‘as jau galėjo visai pagrįstai tvirtinti, kad jo laikais žmonės yra nuolat apsirengę laidotuvėms. Oscaras Wilde‘as prie to dar pridėjo pareiškimą, kad nuodėmė liko vienintelis spalvingas gyvenimo akcentas.
Tačiau ne XIX a. iš tikrųjų prasidėjo pergalingas juodos spalvos žygis per Vakarų pasaulį. Dauguma šio klausimo tyrinėtojų pripažįsta, kad tamsus kostiumas iškilo XV a. Burgundijos kunigaikštystėje, o vėliau paplito Ispanijoje ir Italijoje. Galima sutikti su Pleiju, kuris teigia, kad visuotinis pasaulio patamsėjimas anuo metu tapo išdava per visus Viduramžius vykusios kovos už santūrumą ir prieš velnio pagundomis žybsinčias spalvas.
Vis dėlto XXI a. santykis su juoda negali būti paaiškintas nepaminint Reformacijos. Jau Lutheris ir Calvinas, o kiek vėliau ypač puritonai tiesiogiai susiejo spalvas (ypač raudoną) su katalikybės ištvirkimu. Jie juodą santūrumą nukreipė nebe tiesiogiai prieš gundantį velnią, bet prieš neva jau sugundytą Bažnyčią. Tai, kad juodai apsirengė jėzuitai, tikriausiai, buvo tik simbolis žmonių, kurie prieš Reformaciją stojo su jos pačios ginklais.
Tikra reakcija į protestantų juodavimą tapo išsipustęs katalikiškas Barokas.
Protestantų juoda (ir ją visuomet lydėjusi balta) įkūnijo sunkiai apibūdinamą dvilypumą, be kurio neįmanoma suprasti Reformacijos. Kai santūrumas, kuklumas ir pareigingumas tampa maištu, kažkas prarandama. Kažkas, ko neįmanoma nusakyti kitu žodžiu nei meilė. Juodas maištininkas negali pripažinti kompromisų ir susitaikyti su pasaulio spalvomis: jis privalo jas sunaikinti arba išnykti pats.
Neatsitiktinai komunistinis pasaulis buvo visiškai bespalvis ne tik kaip realybė, bet ir kaip idealas.
Būtent tai sieja Reformaciją su vėlesnėmis revoliucijomis prieš valstybę – įsitikinimas, kad spalvos gali ir privalo būti sunaikintos. Šia prasme net pats kapitalizmas ir nuo komunistinės revoliucijos taip skaudžiai nukentėjusi buržuazija buvo kitos, dar didesnės revoliucijos, maišto prieš pačią pasaulio prigimtį dalis. Ir neatsitiktinai komunistinis pasaulis buvo visiškai bespalvis ne tik kaip realybė, bet ir kaip idealas.
Tačiau spalvos yra dalis pasaulio tikrovės, todėl žmogaus valios nepakanka joms ištrinti. Net juodžiausiais laikais jos rasdavo būdų prasismelkti į kasdienybę.
Šiandien jau senamadiška nostalgija dvelkiantis vyriškas aksesuaras – gėlė švarko atlape – prigijo kaip tik XIX amžiuje. Spalvota gamta apskritai dažnai tapdavo kontrastu bespalviams žmonių miestams. Apie spalvų ilgesį kalbėjo pirmieji psichologai, už spalvų pripažinimą kovojo ne tik menininkai, bet ir socialiniai kritikai (jau minėtas Chestertonas, pavyzdžiui, buvo labai atidus spalvoms ir jų paslaptingai reikšmei, ypač romane „Noting Hilo Napoleonas“ („The Napoleon of Notting Hill“).
XX a. pradžia atrodo kaip šioks toks spalvų sugrįžimas. Jos tampa labiau toleruojamos, ypač dieną. Tačiau dažnai tai yra, bent mūsų šiandienos akimis, tik neryškūs pasteliniai atspalviai, „spalvos, nedrįstančios pasakyti savo vardo“, kaip tiksliai formuluoja Pleijis.
Todėl iš tikrųjų tik šiandien mes išgyvename jau, ko gero, tikrą spalvų sugrįžimą. Reikalas tas, kad baigia visiškai ištirpti (net ir „bendražmogiškų moralės principų“ pavidalu) Reformacijos įtaka kasdieniniam Vakarų visuomenės gyvenimui. Spalvos šiandien siejamos su sekuliarumu („aš ne koks vienuolis“) visai taip pat, kaip kadaise jos buvo siejamos su katalikybe.
Taigi mes ir pradedame gyventi kažkaip atvirkščiai pagrįstame Baroke. Atkreipkite dėmesį, kad atseit tradiciniai juodai balti vakariniai drabužiai – frakas ir smokingas vis labiau priimami kaip karnavalo ar teatro kostiumas (jie taip ir dėvimi – negrabiai, „maždaug panašiai“). Tuo tarpu XVIII a. aprangos elementai (pvz., spalvinga liemenė) gali būti įtraukti į gyvenimą visiškai natūraliai.
Neseniai susimasčiau prie paveikslo, vaizduojančio XVIII a. pabaigos sceną dailės galerijoje. Ten žaliai ir raudonai apsirengęs ponas šnekučiuojasi su draugu, kurio kostiumas pilkas ir tamsiai mėlynas. Spalviniu požiūriu tai lygiai galėtų būti nutapyta ir mūsų dienomis.
Man, kaip jau sakiau, šis spalvotas pasaulis patinka. Pirmiausia dėl to, kad yra tikresnis. Prieš spalvas užsimojęs santūrumas kažkodėl pasiekia atvirkščią tikslą – Wilde‘as tampa beveik teisus, nuodėmė lieka vienintelis spalvingas elementas. O tai – neleistina.
Dar daugiau, manau, kad sugrįžtančios spalvos išreiškia mūsų taikiai besiklostantį santykį su praeities revoliucijomis. Mums nereikia prognozuoti revoliucijų pasekmių, todėl mes nesame kontrrevoliucionieriai. Mes tiksliai žinome, kuo revoliucijos baigiasi, todėl norėtume jų išvengti.
Žinoma, iš naujo atrasdami spalvas mes kartu (bent taip atrodo) prarandame gyvenimo formas. Gali būti, kad tai neatsitiktinis sutapimas. Bet tai jau visai kita tema.
