Tai labai intriguojantis posūkis VLKK byloje. Kalbėdamas apie komisijos sudarymo tvarkos pokyčius V.Pranckietis netiesiogiai pritaria opozicijai. Net ne šiaip opozicijai – pačiam Gabrieliui Landsbergiui, visai neseniai pristačiusiam iš esmės identišką iniciatyvą.
Šiuolaikinėje Europos valstybėje kalbos vartojimas negali būti nepolitinis klausimas.
Kaip prisimename, G.Landsbergis taip pat piktinosi siekiais politizuoti VLKK. Kaip jis pats sakė, „matome norą rinktis žmones ne mokslo, o politikos pagrindu“. Todėl kandidatus į komisijos narius Seimui esą turėtų tiesiogiai siūlyti mokslo institucijos, be jokio Švietimo ir mokslo komiteto tarpininkavimo. Rezultatą galime nuspėti. Būtų taip, kaip nori V.Pranckietis – „komisija, kuri patarinėtų lietuvių kalbos klausimais“. Ir jokios politikos.
Pašaliniam stebėtojui, žinoma, nėra lengva suprasti, kodėl politikai yra taip nusistatę prieš politiką ir ką jie apskritai turi galvoje reikalaudami VLKK depolitizavimo. Šiuolaikinėje Europos valstybėje kalbos vartojimas negali būti nepolitinis klausimas.
Kalba ne tik yra susijusi su giliausiais tautiniais ir politiniais įsitikinimais. Ji labai praktiškai paliečia daugelio žmonių gyvenimą: per asmenvardžius, pavadinimų (ne tik gatvių, bet ir, pavyzdžiui, įmonių) sudarymo taisykles, raštvedybos normas ir pan. Taip susikerta ar išsiskiria skirtingų visuomenės grupių interesai. Todėl kalbos vartojimas, valstybinės kalbos ir kitų valstybės kalbų santykis yra ir bus politiniai klausimai. Juos turi ir turės spręsti politikai.
Bet šį kartą palikime nuošalyje problemas, kurios kyla, kai patys politikai siekia depolitizuoti politiką. Atkreipkime dėmesį į taktinę padėtį Seime. V.Pranckietis ir G.Landsbergis vienoje barikadų pusėje. Seimo pirmininkas ir opozicija prieš Eugenijaus Jovaišos dominuojamą Švietimo ir mokslo komitetą.
Tai ne tik šiaip intriguojanti konsteliacija. Ši sąjunga gali būti labai produktyvi. Seimas iš tikrųjų gali peržiūrėti VLKK sudarymo tvarką. Mažų mažiausiai galima tikėtis, kad komisijos pirmininku netaps A.Antanaitis. Bet kuris iš šių sprendimų būtų savaime vertinga permaina.
Tačiau nė vienas iš šių sprendimų nebūtų pakankama permaina – tai irgi reikia pripažinti. Todėl mes – už Seimo sienų likę piliečiai galime ir turėtume pastebėti toliau siekiančias tendencijas. VLKK baigia visiškai susikompromituoti kaip institucija – štai kas svarbu.
Tampa nebeįmanoma nuslėpti šios komisijos ir visos kalbos priežiūros sistemos sąsajų su viena konkrečia politine ar net greičiau antipolitine jėga – Ramūnu Karbauskiu ir jo valstiečiais. Labai tikėtina, kad visų taip laukiamas „trijų raidžių“ sprendimas išeikvos paskutinius VLKK autoriteto likučius.
VLKK baigia visiškai susikompromituoti kaip institucija – štai kas svarbu.
Tai atveria galimybių langą tam, ko daugelis iš mūsų iš tikrųjų norime ir siektume. Mes artėjame prie realios kalbos politikos peržiūros. Jos esmine tema turėtume paversti represinių kalbos vartojimo priežiūros instrumentų atsisakymą. Trumpai tariant – galime iš tikrųjų pasiekti, kad nebeliktų „kalbos policijos“.
Tik turime sutarti, kad būtent to ir sieksime. Suremkime pečius. Nuverskime VLKK. Sutarkime dėl naujos kalbos priežiūros sistemos ir naujos kalbos įstatymo redakcijos. Ir „kalbos policijos“ nebeliks.
Jei ne šioje, tai kitoje Seimo kadencijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Audrys Antanaitis Seimui: „Niekur niekada nepasisakiau dėl trijų raidžių“
