Šį Elijaus Keblerio tekstą galima rsti čia.
Blogio pojūtis ir suvokimas pastebimai grįžta į pasaulį. Vis daugiau girdėsime kalbų apie konkretų blogį, apie velnią, patinka mums tai ar ne. Totalitarinių režimų istorijos apmąstymas, kai kuriose Vakarų valstybėse į akis krintanti socialinė degradacija, spalvingas Afrikos tautų gyvenimas – įvairūs dalykai veda prie to paties klausimo apie blogio prigimtį.
Bėda, žinoma, ta, kad, sakykime, prancūzų rašytoją citavusio Romos popiežiaus pareiškimas „Kas nesimeldžia Dievui, tas meldžiasi velniui“ visai kitaip ataidi Romos periferijoje (beje, reikėtų atkreipti dėmesį į popiežiaus atsargumą – jis matė reikalą prisidengti pasauliečiu rašytoju, nors neabejotinai panašią mintį galėtų suformuluoti ir pats; atsargumas liudija, kad popiežius žino, koks rimtas blogio klausimas).
Neseniai Vilniuje pats turėjau kuo rimčiausiai paaiškinti, kad net viešai nuvertinęs džinsus aš jų nelaikau detale, kurioje slypi velnias.
Keblerio tekstas (beje, nebe pirmas; Kebleris nuolat pasakoja apie velnią, turbūt net būtų galima sakyti, kad daro tai profesionaliai) šiuo požiūriu yra labai įdomi blogio problemos iliustracija. Kitaip nei paprastai, jos analizę reikia pradėti nuo detalių, nes bendras įspūdis nuneša per toli nuo konkrečių aplinkybių.
Kebleris labai griežtai pasisako prieš „kiekvienoje [televizijos] laidoje dalyvaujančius astrologus, magus ir būrėjus“. Sau būdinga maniera autorius juos išvadina net „žmonių kraują siurbiančiais ir nuodijančiais parazitais“, kurie „visais laikais buvo viena iš mėgstamiausių jo [„žvėries“, taigi, velnio] grimasos formų, šiais laikais ji net modernizavosi, įgaudama įvairiausių technikų pavadinimus, apie tai , kaip valdyti savo likimą ir pritraukti pinigus“.
Labai sunku suprasti, kuo tokiame kontekste išsiskiria „tolesnis energoinformacinis žmogaus vystymąsis“ ir „autoredukcija“, kuriuos Kebleris, pasak biografijų internete, studijavo Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Reikia pabrėžti, kad plačioje asmenybės tobulinimo paslaugų rinkoje Kebleris tikrai nėra vienintelis, kuris žada atskleisti „blogio prigimtį“ ir „atstatyti santykį su Kūrėju (Dievu)“. Negaliu dėtis dvasinių reikalų ekspertu, todėl galbūt nesuvokiu kažkurių subtilių reikalo niuansų. Bet iš pirmo žvilgsnio tikrai neaišku, kaip Keblerį atskirti nuo to rato žmonių, kuriuos primityvioje buitinėje kalboje apibūdiname kaip „astrologus, magus ir būrėjus“.
Iš to pat pirmo žvilgsnio nelabai aišku, ar toks sąjungininkas kaip Kebleris tikrai reikalingas Katalikų Bažnyčiai, kurios pusėje jis iš visų jėgų stengiasi atsidurti. Net ne pačiai Bažnyčiai, o su Kebleriu „aktyviai bendraujantiems“ Pranciškonų ordino vienuoliams.
Neįgudusiai pasauliečio akiai krikščionybė ir vadinamasis „njueidžas“ atrodo nesuderinami nuo pat tada (tiesa, tada tai dar buvo ne „njueidžas“, o, tikriausiai, „oldeidžas“), kai Šv. Apaštalas Paulius burtininką Barjėzų pavadino „velnio vaiku“.
Bendresne prasme Keblerio tekstas yra puiki medžiaga tyrinėti manipuliacijoms. Štai kaip jis prasideda: „Jis jau nesimaskuoja. Nors ir ankščiau nelabai stengėsi tai daryti. Jo išsigimėliška grimasa išlenda visur. Kūdikiai šiukšlių konteineryje, pedofilai prievartaujantys vaikus, besibadantys narkomanai ir narkotikų pardavėjai. Alkoholis, naikinantis žmones miestuose ir kaimuose“. Ir taip toliau iki kulminacijos: „Visa tai pasaulyje sparčiai didėja – pasaulyje, kuris nusprendė save susisprogdinti“.
Skamba kaip senelės pasaka, tiesa? Tik senelė tą daro intuityviai, o dėl Keblerio nebūčiau toks tikras. „Tą daro“ šiuo atveju reiškia manipuliuoja blogiu.
Antikos laikais nebuvo šiukšlių konteinerių, todėl nereikalingus kūdikius žmonės užkasdavo miške.
1098 m. vykstant kryžiaus karams Turkijos mieste Maaroje krikščionys valgė musulmonus. Tiksliau, kaip nepamiršo pažymėti kronikininkas, „suaugusius pagonis virė puoduose, vaikus persmeigdavo iešmais ir iškepę rydavo“. Esama versijų, kad krikščionių kariuomenė tais metais buvo labai išbadėjusi. Nežinau, ką ir kiek tai guodžia.
Tai galima tęsti be pabaigos ir pakreipti kokia tik nori linkme. Rusijos revoliucijos pradžioje komunistai susodindavo vadinamuosius buržujus į valtis ir išplukdę į vidurį upės nuskandindavo, kad nereikėtų šaudyti ir būtų pigiau.
Paviršutiniškas kalbėjimas apie blogį tuoj pat sutraukia gėrio karių minias ir įvelia į tokius keistus procesus, kad ne tik jų nevaldome, bet net nebemokame paaiškinti jokių priežasčių ir pasekmių.
Naciai visiems žinomais būdais naikino žydus, paskui sąjungininkai mažiau žinomais būdais mėgino sunaikinti pačius nacius. Šiuolaikiniai krikščionių kariai Rytų šalis pasiekia sotūs, todėl tyčiojasi iš belaisvių musulmonų kitokiais būdais. O apie tai, kad pasaulis nusprendė susisprogdinti, daugiausia pagrindo kalbėti buvo tada, kai vyko branduolinio ginklavimosi varžybos.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad blogis reliatyvus ar kad jo nereikia rimtai vertinti. Problema ta, kad tie, kurie daugiausia kalba apie blogį, yra patys nerimčiausi vertintojai. Vienas iš blogio paradoksų yra tas, kad apie jį nepaprastai sunku prasmingai kalbėti.
Pirmiausia dėl to, kad blogis yra arčiau mūsų negu įsivaizduojame. Arčiau negu sakome kitiems. Arčiau negu sakome sau. Daug daug arčiau. Jis, kaip pasakytų Hannah Arendt, yra banalus ir kartu (o gal net būtent dėl to) radikalus.
Pasakyti apie tai ką nors, kas būtų sąžininga ir kartu turėtų tikrą prasmę, yra beveik neįmanoma. Griaunanti blogio galia tokia didelė, kad jis beveik gali sunaikinti savo paties apibrėžimą.
Užtat paviršutiniškas kalbėjimas apie blogį tuoj pat sutraukia gėrio karių minias ir įvelia į tokius keistus procesus, kad ne tik jų nevaldome, bet net nebemokame paaiškinti jokių priežasčių ir pasekmių.
Visai neseniai, dar turėtume prisiminti – visi matėme, kaip toli gali nuvesti kova su pedofilų klanu. O kas pasakytų, kad pedofilija yra gerai? Niekas. Jei mūsų visų paklaustų, paaiškėtų, kad jokios pedofilijos iš viso nėra. Bet ar tikrai nėra?
Išdrįsiu taip pat atkreipti dėmesį į tą svarbią aplinkybę, kad Dievo pripažinimas ir net pažinimas savaime negelbsti nuo blogio ir nėra toks užtikrintas vaistas nuo „onkologijos žmonių sielose“, kaip Kebleris mėgina papasakoti.
Labai įdomūs ir įvairūs žmonės Garliavoje klūpojo ir meldėsi „Tėve mūsų“... Ir tai dar tik niekučiai. Kai po Reformacijos Europoje vyko religiniai karai, katalikai ir protestantai kovėsi už Dievą ir prieš velnią. Seniai tokio baisaus karo nebuvo buvę. Ir dar ilgai nebuvo.
Blogio problema tokia sudėtinga ir gniuždanti, kad vienas Kebleris, ko gero, net nebūtų vertas atsakymo ir komentaro. Bet šio tipo raginimų įveikti velnią greičiausiai daugės ir ne tik Lietuvoje. Kaip ir kur jie gali nuvesti kol kas dar neaišku, bet nuojauta sako, kad žmonių gerovei iš to daug naudos nebus.
Žmonėms padeda tik maži dalykai. Kas nori iš tikrųjų prisidėti prie gėrio, turi būti konkretus ir banalus kaip Holivudo filmų policininkas. Galima išaiškinti nusikaltėlį ir jį nubausti ir tai nėra beprasmiška. Galima įveikti konkretų priešą ir tai taip pat nėra beprasmiška. Galima išgydyti ligonį ar sušelpti vargšą – visa tai prasminga ir nepakenks. Beprasmiška ir net kenksminga yra gydyti nuo „onkologijos“ žmoniją ir kovoti su nusikalstamumu.
Bet net ir tokį minties kelią nuėjus blogio dviprasmybės pasiveja. Kebleris cituoja „garsiausią Rusijos žurnalistą“, kuris sakė, kad reikia skubiai atstatinėti bažnyčias, nes tik taip pasaulis pagerės.
Nežinau, bet smarkiai abejoju, kad tas žurnalistas nors vieną bažnyčią atstatė. Užtat cerkvę Rusijoje yra suremontavęs Viktoras Uspaskichas. Tai gal gerai, kad jį išrinkome
