Pavasario sesijoje vargais negalais priimtos urėdijų pertvarkos sėkmė, matyt, įkvėpė „valstiečių“ deleguoto ministro vadovaujamą Aplinkos ministeriją užsukti visą reformų ratą. Siūloma reformuoti sritį, kuriai labai reikia pokyčių – aplinkosaugos sistemą. Tačiau čia ministerija greičiausiai nesustos, viešumoje kalbama ir apie dar vieną pertvarką. Damoklo kardas pakibo virš saugomų teritorijų, tik panašu, kad planuojama pertvarka pastarąją sistemą vietoj išgelbėjimo gali tiesiog sunaikinti.
Reforma Nr. 1: aplinkosauga. Seime pateikimo stadijoje jau pritarta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pataisoms, kuriomis norima reformuoti aplinkosaugos sistemą. Dabar Lietuvoje įvairiuose regionuose veikia aštuoni savarankiški regionų aplinkos apsaugos departamentai. Jie išsidėstę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Utenoje ir Alytuje.
Kol kas siūlomose įstatymo pataisose numatyta, jog iš įstatymo bus išbrauktas žodis „regioniniai“. Aplinkos ministerijos vizija yra sukurti vieną instituciją su padaliniais regionuose, galutinį padalinių skaičių turėtų nuspręsti Vyriausybė, įstatymo pataisose jis nėra reglamentuojamas.
Taigi būtų įkurtas vienas aplinkos apsaugos departamentas. Vis dėlto, pristatydamas reformą, aplinkos ministras Kęstutis Navickas pabrėžė, kad visos regionuose esančios aplinkos apsaugos agentūros liks ten, kur ir yra, jų skaičius bus išsaugotas, jos tiesiog taps didesnės organizacijos dalis. Reformos pristatymo metu kalbėta, kad sistemoje bus išsaugotas toks pats etatų skaičius, o aplinkosaugininkai darbo nepraras.
Kokia sistema yra dabar? Šiuo metu regionų aplinkos apsaugos departamentai arba RAAD'ai veikia gana savarankiškai, jie nėra kontroliuojami jokios institucijos. Tai vienintelis toks atvejis visoje Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų sistemoje, mat visos kitos regioninės tarnybos – tiek urėdijos, tiek regioniniai parkai yra didesnės sistemos dalis, turi viršesnę instituciją Vilniuje, kuri gali kontroliuoti, perpatikrinti, galiausiai nubausti prasižengusiuosius pareigūnus. Aplinkosaugininkai šioje sistemoje yra išrinktieji, kurių realiai nekontroliuoja niekas.
RAAD'ai yra pavaldūs tiesiogiai aplinkos ministrui. Būkime atviri, nei vienas ministras tikriausiai nevažiuos perpatikrinti aplinkosaugininkų darbo. Nei vienas ministras neturi kada aiškintis, ar pažeidimo iš tikrųjų nėra, o gal aplinkosaugininkas sąmoningai ar ne jo nepastebėjo.
Vieša paslaptis, kad aplinkosaugos sistemoje esama atvejų, kai inspektoriai kažkodėl nepastebi pažeidimų. O kas nubaus tą aplinkosaugininką ir kas atkreips dėmesį į jo nepastabumą, jei niekas jų nekontroliuoja?
Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo įkurta Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba (VAAT). Ši institucija atsirado dar praėjusioje Vyriausybės kadencijoje,kad kontroliuotų aplinkosaugininkus. Dar praėjusioje kadencijoje buvo planas prie jos prijungti visus aštuonis regionuose veikiančius departamentus ir taip sukurti vieną centralizuotą aplinkosaugos instituciją su padaliniais regionuose. Tačiau kilo nemažas pasipriešinimas, dar praėjusios kadencijos Seimas užkirto kelią aplinkosauginių institucijų sujungimui.
Tuomet VAAT kelerius metus veikė kaip savarankiška institucija ir kontroliavo aplinkosaugininkų darbus juos perpatikrindama. Institucija bedė pirštu į aplinkosaugininkų klaidas, buvo nustačiusi jų korupcijos atvejų bei atvejų, kai šie neatlieka savo pareigų. VAAT gaudavo skundus ir iš naujo tikrindavo objektus, kuriuose aplinkosaugininkai pažeidimų nenustatydavo arba į juos apskritai nevykdavo. Kartais tuomet, kai aplinkosaugininkai nerasdavo pažeidimų, VAAT nustatydavo net milijonines žalas.
Pavyzdžiui, skelbta, kad Utenos rajone, Dičiūnų kaime, bendrovės aikštelėje palikta tūkstančiai tonų pavojingų ir nepavojingų atliekų, teritorija užteršta cheminių medžiagų atliekomis, o bendrovės vadovams gresia baudžiamoji atsakomybė. Buvo prognozuojama, kad jei skystos atliekos patektų į gruntą, gamtai padaryta žala galėtų siekti 13-14 milijonų eurų. Nors toks atliekų kiekis susikaupė ne per vieną dieną, ikiteisminį tyrimą dėl kaltų asmenų patraukimo atsakomybėn ir įpareigojimo sutvarkyti atliekas inicijavo ne aplinkosaugininkai, o VAAT.
Bene garsiausiai nuskambėjo pavyzdys, kai VAAT sučiupo pažeidinėjant medžioklės taisykles patį aplinkosaugos pareigūną. VAAT nustatė neteisėtai vykdomą medžioklę, padaryta žala medžiojamųjų gyvūnų ištekliams – 1600 eurų. Medžioklėje buvo nušautas šernas ir jis pradėtas doroti neužpildžius medžioklės lapo, šis medžioklės taisyklių pažeidimas laikomas brakonieriavimu. Šioje medžioklėje dalyvavo ir Panevėžio RAAD agentūros pareigūnas, beje, tuo metu, kuomet turėjo būti pasirengęs vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, būdrauti. Būtent jis ir paleido taiklų šūvį į žvėrį. Šis aplinkosaugininkas tarnyboje dirba iki šiol.
Tai tik keli pažeidimai, jų buvo nustatyta daug daugiau. Vis dėlto, galiausiai praėjusios kadencijos Seimas nusprendė išbraukti VAAT iš kontrolės funkcijas vykdančių institucijų sąrašo ir tarnybai nebebuvo leidžiama kontroliuoti aplinkosaugininkų, ji neteko savo pagrindinių funkcijų ir dabar bus panaikinta. Planai centralizuoti aplinkosaugos sistemą išnyko. Dabar jie atgimsta iš naujo. Ar pavyks? Pasakyti dar sunku. Seime pateikimo stadijoje už įstatymo pataisas balsavo 63 Seimo nariai, prieš – 6, susilaikė – 32. Kaip balsavo Seimo nariai, galite pamatyti ČIA.
Tačiau reformos vykdymas anaiptol nereiškia, kad visi aplinkosaugininkai yra blogi ar korumpuoti. Nors aplinkosaugos sistema nėra turtinga, joje dirba daug idėjai pasišventusių žmonių. Vyriausiojo specialisto aplinkosaugos sistemoje vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 800 eurų. Nemaža dalis tokių pareigūnų gaudo brakonierius, sėdi pasalose ir šaltyje, tikrina įmones ir tikrai myli gamtą. Bet pati sistema, kai neegzistuoja jokios kontrolės, yra ydinga ir suteikia daug galios regionuose esantiems vadovams. O VAAT pavyzdys jau įrodė, kad esant kontrolei, galima nustatyti net milijonines žalas, kurios anksčiau likdavo nepastebėtos.
Reforma Nr. 2: saugomos teritorijos. Dar viena Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų reforma, apie kurią ministras yra kalbėjęs viešai, – saugomų teritorijų pertvarka. Jei protingai įvykdyta aplinkos apsaugos departamentų pertvarka gali atnešti naudos, tą patį pasakyti apie saugomų teritorijų reformą būtų sunku.
Tikslios reformos vizijos dar niekas nepristatė, kol kas remiamasi tik nuogirdomis ir ministro raštais darbuotojams. Sausio pradžioje parkų darbuotojai gavo iš ministro K.Navicko raštą, kuriame išdėstoma, ko turėtų būti siekiama minėta reforma.
Kalbama, kad norima optimizuoti saugomų teritorijų sistemą ir smarkiai sumažinti parkų direkcijų skaičių. Šiuo metu šalyje yra 33 parkų direkcijos, kurios pavaldžios Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT), 3 yra Kultūros ministerijos žinioje ir viena – Vilniaus miesto savivaldybės, taigi bendrai 37 direkcijos. Jose dirba itin mažas žmonių skaičius, dažniausiai iki 10 darbuotojų. Visos parkų direkcijos yra kontroliuojamos aukštesnių institucijų, dažniausiai kontrolę atlieka VSTT.
Žinoma, reforma daroma tam, kad būtų galima sutaupyti. Tačiau ką sutaupysime iš ubago atėmę lazdą? Saugomų teritorijų sistema nėra turtinga, o parkų direkcijose dirba faktiškai vien gamtininkai, kultūrologai, kraštotvarkininkai, sistemoje nėra didelio administracinio aparato, kurį galima būtų sujungti centralizacijos būdu. Parkų direkcijos pačios dažniausiai neatlieka ir didelės vertės viešųjų pirkimų, tai daro VSTT, parkų direkcijos yra skirtos tam, kad prižiūrėtų teritorijas vietoje bei bendrautų su lankytojais.
Kodėl prasta mintis sujungti visas direkcijas į vieną? Na, jeigu visi regionų aplinkos apsaugos departamentai užsiima tokia pačia veikla tik skirtinguose regionuose, tai kiekvienas parkas yra išskirtinis.
Lietuvoje kiekvienas nacionalinis ar regioninis parkas, draustinis ar rezervatas yra saugomas ne šiaip sau, o tik dėl tai teritorijai būdingų savybių, kurios gali smarkiai skirtis. Parkai gali būti saugomi dėl išskirtinio kraštovaizdžio, dėl retų augalų ar gyvūnų buveinių, pelkių, vandens telkinių. Kiekvienas iš jų yra kitoks ir kiekvienam iš jų reikia žmonių, kurie suprastų parko specifiką ir jį prižiūrėtų.
Juk Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra kitoks nei Anykščių regioninis parkas, Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas skiriasi nuo Pajūrio regioninio parko. Skiriasi vertingosios savybės, skiriasi ir žmonės, kurie ten dirba. Kiekviena saugoma teritorija yra unikali, būtent dėl to mes ir siekiame jas išsaugoti.
Tačiau dar pavojingesnė mintis, išsakyta ministerijos, yra ta, kad reikėtų atsisakyti parkų direkcijų statybų derinimo funkcijos.
„Siūlau identifikuoti, kurios iš dabar vykdomų specialiųjų funkcijų persidengia su kitų valstybės ar savivaldybės institucijų vykdomomis, pvz., statybų priežiūros, architektūrinių sprendimų priežiūros, aplinkos apsaugos kontrolės ir kitomis veiklos rūšimis. Pademonstruokime pasitikėjimą ir perduokime šias funkcijas atitinkamų sričių profesionalams“, – rašoma darbuotojams skirtame ministro rašte, kurį turi ir 15min.
Saugomos teritorijos yra pačios gražiausios vietos Lietuvoje, jos užima apie 17 proc. šalies teritorijos ir jose statybos yra ribojamos įstatymo nustatyta tvarka. Nenuostabu, kad interesų apsigyventi tose gražiausiose vietose yra nemažai.
Turime gausybę problemų dėl statybų saugomose teritorijose: Kuršių nerijoje, Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, kituose regionuose. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnėlė. Neabejoju, kad jei bus atsisakyta parkų direkcijų saugiklio statybų derinimo procese ir viskas bus atiduota tik į savivaldybių rankas, problemų turėsime dar daugiau. O jei apstatysime namais šalies parkus, kokia prasmė tuomet juos saugoti?
Šiuo metu statybos leidimą išduoda savivaldybė, tačiau norint pasistatyti namą parke ar draustinyje, reikia gauti dar ir parko direkcijos pritarimą. Būtent parkų darbuotojai dažnai tampa „vartininkais“, kurie užkerta kelią pažeidimams. Žinoma, ne visada. Tai priklauso nuo parko, nuo vadovo, nuo jo principingumo. Jei visi parkų darbuotojai būtų principingi, neturėtumėm tiek skandalų. Būtent dėl to kai kurie parkų vadovai buvo keičiami, kai kurie – atsidūrė teisėsaugos tyrimų akiratyje.
Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Tarkime, Trakų istorinio nacionalinio parko vadovas Gintaras Abaravičius. Ar girdėjote kada nors apie neteisėtus statybos leidimus tame parke? Bent aš negirdėjau. Girdėjau tik tai, kaip verslininkai keiksnoja direktorių, kad šis neleidžia jiems statyti ten, kur tai draudžia įstatymai. O savivaldybė? Ji yra verslininkų pusėje. Taigi, bent šiuo atveju, parko direkcijos eliminavimas statybų derinimo procese būtų tikra verslininkų svajonė.
Aplinkos ministras kol kas sako, kad galutinio sprendimo dar nėra. Man tai primena atsakomybės nusimetimą nuo savo pečių. Saugomose teritorijose daug problemų dėl statybų? Tai atiduokime jas kažkam kitam. Rugsėjo mėnesį ministras K.Navickas lankėsi delfi.lt konferencijoje ir dar kartą pakartojo mintį apie tai, jog būtų logiška, kad parkų darbuotojai nederintų statybų projektų.
„Yra logikos peržiūrėti derinančių institucijų skaičių, nes kai yra daug suderinimų, tada natūralu labai sunku suprasti, kuris parašas lėmė tą dalyką. Paskutinį parašą deda Statybos inspekcija ir viskas lyg krenta ant jų, kad jie turėjo būti atsakingi, nors pagal visus parašus matosi, kad ta atsakomybė turėjo pasiskirstyti tarp institucijų. Bet sprendimo dar nėra, tačiau logikos atsisakyti (parkų derinimo – aut. pas.) yra“, – rugsėjį kalbėjo K.Navickas.
Keista, kad net aplinkos ministras nežino, kaip vyksta statybų leidimų išdavimas. Statybos inspekcija nedalyvauja statybos leidimų išdavime ir ji tikrai nededa paskutinio parašo. Statybos inspekcija yra kontroliuojanti institucija, todėl į procesą dažniausiai įsijungia jau statybų eigoje, kai gauna skundus. Paskutinį parašą ant statybos leidimo deda savivaldybių architektai, būtent jie išduoda statybos leidimus po to, kai parkų direkcijos pritaria projektams.
Tačiau dėl vieno dalyko ministras yra teisus. Jis rašte saugomų teritorijų darbuotojams rašė, kad parkų direkcijos turi daug įvairių funkcijų, o sistemos darbuotojų atlyginimai yra maži. Taip, parkų direkcijos Lietuvoje užsiima įvairiausiais dalykais: nuo statybų derinimo, gamtos saugojimo, pažeidėjų baudimo iki kultūrinių renginių organizavimo.
Tik kuri funkcija yra svarbiausia? Jeigu jau norima mažinti saugomų teritorijų darbuotojų darbo krūvį, gal savivaldybėms perduokime ne statybų derinimą, o, tarkime, kultūros renginius? Juk savivaldybės turi savo kultūros skyrius. Taip bent žalos valstybei nepadarysime.
Suprantu, kad užsisukus reformų karuselėje kartais sunku sustoti, tačiau reikia žinoti, kad kai kurios reformos gali sistemą išgelbėti, o kai kurios – sunaikinti arba labai jai pakenkti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Birutė Davidonytė: Seime grėsmingas planas – valstybinę žemę siūloma atiduoti „careliams“
