Akivaizdu, kad didžiausia pažanga jaučiama ten, kur visuomenė sistemingai nukreipia daugiausia kilnių pastangų. Net jei kalbėsime apie visuomenės nusivylimą ir demotyvaciją tai nepasikeis savaime.
Minėtoji JAV dažnai pristatoma kaip progreso ir sėkmingos konkurencijos šalis. Tačiau kiekvienas kuris ten lankėsi netruko pastebėti, kiek daug yra pralaimėjusių ar neteisybę patyrusių žmonių. Pavyzdžiui, šalia įvairiausių skambiai apdainuotų įspūdingos sėkmės ir prisikėlimo istorijų, taip pat nesunku atrasti galybę sudužusių vilčių ir nesėkmių istorijų. Nepaisant to, jog pralaimėtojų visada daugiau nei laimėtojų, jie nepraranda optimizmo ir žiūri į gyvenimą pozityviai. Labiausiai pasitarnauja dominuojantis pozityvizmo kultas, kuris teikia jėgų ir atveria naujas galimybes. Supratimas, kad kiekvieno laimės paukštė priklauso nuo individualių pastangų ir kad nesėkmė tėra neišvengiama kelio dalis į sėkmę, amortizuoja neišvengiamas gyvenimo negandas ir neleidžia palūžti. Ir priešingai, nusivylimas, neviltis ir nuolatinis bambėjimas, jog viskas blogai ne tik didina nerimą sau pačiam, bet ir kuria gniuždantį diskursą kitiems. Aktyvus ir progresyvus visuomenės elementas jau dabar diskutuoja kaip stipriai mūsų visuomenę tai apriboja ne tik darbo etikos, bet ir profesinės vaizduotės prasme.
Gali būti, jog daugelis (ypač vyresnės kartos) žmonių savo motyvacijos sankaupas yra išbarstę, o nebeturint tokių resursų tampi priklausomas nuo dominuojančios kultūros. Taip paleidžiami inertiški (šiuo atveju) demotyvacijos gniaužtai. Jei nesugebam išsivaduot iš demotyvacijos ir nusivylimo gniaužtų, daugeliu atvejų tai reiškia nesugebėjimą (ar net atsisakymą) keisti pasaulį geresniu. Nekuriant užuovėjos pozityvizmui ir motyvacijai, prasmės ieškojimai ženkliai apsunksta, o motyvacijos stebuklai gerokai nutolsta.
Dainius Genys yra VDU sociologas
