Užtat jei jau prabylama tai tik apie turtus ar tik apie varguolius. Kas ką gali arba kas ko negali. Kažkas jau anksčiau pastebėjo, Lietuvoje, regis, gyvena tik tikri šaunuoliai arba tikri bėdžiai. O gal vaduojantis iš žmogaus žeminimo epochos kitaip ir negalima? Gal traumos pernelyg gilios idant apie lietuviškumą kalbėtume be šių dviejų kraštutinumų? Gal todėl net ir užstalės pokalbiuose it švytuoklė blaškomės tarp begalinių pagyrų ir patirtų neteisybių, taip ir nesugebėdami lokalizuoti savęs gyvenimo pilnatvės kelyje?
Po metų viduryje suregzto tekstuko apie svajonių aitvarus, teko nemažai diskutuoti su skirtingais žmonėmis – kodėl sunku atrasti gyvenimo kelią? Kodėl tarpsta nuomonė, jog tai tik jaunystės laikotarpio uždavinys? Kas trukdo atsidėti kokiam nors nuotykiui?
K.Almenas tikėjo, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas patirti įspūdingų nuotykių ir niekas negali tam sukliudyti. Nebent koks nepasitikėjimas ar vaizduotės stygius.
Kuo daugiau pavyko susipažinti su įvairiausiomis niekur nereklamuojamomis iniciatyvomis ir jokių valstybinių institucijų neremiamais sumanymais, tuo labiau išpuolė atrasti paprastų žmonių kasdienybės gyvastį. Įspūdinga kiek daug prisigalvoja tautiečiai ir kaip toli siekia jų užmojai.
Tolimesnis komentaro turinys turėjo būti kiek kitoks. Kabarojantis Sudetų Snežkos viršukalne ir su bendraminčiais diskutuojant Kazio Almeno nuotykius keliaujant motociklu per Afriką, norėjau dalintis asmeniniu įkvėpimu ir aptarti laimės paukštės gaudynes. Apie tai, kaip svarbu atpažinti tave džiuginančią idėją ir suprasti jos didybę. Pasiduoti jos nešimui ir vertinti patį procesą. Priimti įsipareigojimą ir susirasti bendraminčių. Džiaugtis kitų pasiekimais ir pernelyg nesureikšminti asmeninio indėlio.
Pakeliui namo užklupo žinia apie didžio lietuvio K.Almeno mirtį. Susimąstau ar galėčiau surasti tinkamesnę kandidatūrą sumanyto komentaro prototipui? Ar bėra daug tokių, kurie savo žygiais siekia įkvėpti kitus? Kurie savęs niekada nestato aukščiau, tačiau esti besąlygiškai atsidavę gyvenimo užmojui? Mažina savo vaidmenį, kad tik būtų vietos priimti kitus, taip pat prijaučiančius bendram sumanymui? Kurie nevirkauja, bet ima ir daro?
Su šiuo išminčiumi bendrauti teko kelis kartus, tačiau nebuvau tiek artimas idant ryžčiausi gilesniems jo gyvenimo apibendrinimams. Tegaliu pasidalinti kai kuriomis asmeninėmis patirtimis ir šios pažinties pamokomis.
Pirma išgirdau jį kaip branduolinės fizikos specialistą. Jo pastaba, kad nėra sunku pagaminti atominę bombą, bet daug sudėtingiau suprasti, ar to išties reikia, vertė suklusti. Vėliau, sužinojau, kad jis yra parašęs ne vieną romaną. Negalėjau suprasti kaip įmanoma derinti disciplinuotą mokslinį racionalumą ir bekraštę literatūrinę vaizduotę? Ar tai tikrai tas pats tipas, kuris tuo pat metu gali rūpintis vandens garų kondensacijos mįslėmis ir tuo pačiu metu leistis į nutrūktgalviškas keliones?
Šiandieniame banalybių tvane, kai beveik nėra skirtumo ar atspirties tašku imsime populiarią kultūrą ar akademinę tikrovę, K.Almenas ir jo atkaklus gyvenimo būdas dažnam pasitarnaus kaip pastiprinimas. It iš savų romanų nužengęs herojus, asmeniniu pavyzdžiu įrodinėjęs lietuviškumo privalumus atskleidžiant pasauliui žmogiškąjį potencialą. Šis didis nuotykių ieškotojas, klasikine šio žodžio prasme, kiekvienam lietuviui galėtų tapti paskata drąsiai ieškoti savo kelio.
K.Almenas tikėjo, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas patirti įspūdingų nuotykių ir niekas negali tam sukliudyti. Nebent koks nepasitikėjimas ar vaizduotės stygius. Manding tai ir buvo ilgalaikė jo pastanga – įkvėpti žmones pažadinant jų individualumą. Perfrazuojant patį herojų, neverta pernelyg sureikšminti buitinių smulkmenų, visada bus apstu to ar tų, kas ar kurie blaškys dėmesį, skatins susilaikyti. Receptas gan paprastas – jei labai nori – imk ir daryk!
Kaip taikliai pasakė jo artimas bičiulis istorikas Egidijus Aleksandravičius, K.Almenas pakėlė XX a. vidurio žmogui mestą lemties pirštinę, perkeldamas savo vidun atsakomybę už viską, kas mus supa. Priimti iššūkį būti tuo, kuo nori būti. Nebijoti pripažintų autoritetų ar kokių nors masinės sąmonės nuostatų, tačiau nesureikšminti savęs ir neužgauti silpnesnio. Neteko girdėti, kad K.Almenas įrodinėtų asmeninius nuopelnus, o jų būta apsčiai įvairiose srityse. Pijarinė įvaizdžio žaidimų dvasia jam buvo svetima. Tai buvo tikras bitnikas, niekada neapsikrovęs papildomu patosu.
Apskritai jis nemėgo saldybių, tad gerbdamas atminimą susilaikysiu nuo tolimesnės panegirikos. Akivaizdu, kad K.Almeno gyvenimas ir darbai nusipelno išsamių studijų. Ir vis tik, ko gero, geriausias paminklas jo gyvenimui būtų tapti valingais savų gyvenimų herojais. Nesižvalgyti ką pasakys koks autoritetas ar dar baisiau – ką valdžia nuspręs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rašytojas Kazys Almenas: „Jei šiurpina vaizdai, kad kūdikis musėmis aplipusiu veidu ropoja tarp šiukšlių, bus sunku keliauti per Egiptą“
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
