Kontoros kritikai bene pirmoji ištisą romaną „Placebas“ paskyrė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Vis tik tai buvo labiau literatūrinis kūrinys nei socialinė kritika. Prieš keturiolika metų išleistas romanas, atsargiai kelia žmogaus vertės Kontoros akivaizdoje klausimą. Ar jis aktualus šiandien, kuomet tam tikros institucijos linkusios nuspręsti už žmogų ir tokį elgesį traktuoti kaip pagalbą, palieku nuspręsti individualiai.
Rašytojos pristatytas Kontoros veiklos modelis nukaltas pagal klasikines sąmokslo teorijos taisykles. Manding egzistuoja kažkokia daugiau mažiau anonimiška, neaiškios formos, tačiau neribotomis galimybėmis ir beveik stebuklingais gebėjimais bei itin moderniais išradimais disponuojanti telktis. Kuri siekia užvaldyti pasaulį ir puoselėja savus tikslus nepriklausomai nuo žmogaus pasirinkimų valios. Žmogus jai tėra priemonė, resursas, be jokios žmogiškumo išraiškos.
Paprastai ji turi labai aiškius veikėjus, tačiau kaip darinys nepasiduoda aiškiam apibrėžimui. Jos protagonistais tampa dvigubą gyvenimą gyvenantys žinomi visuomenės veikėjai. Slaptoji jų gyvenimo pusė, kaip tik ir priklauso Kontorai. Akivaizdu, kad tokia išeities pozicija atveria neribotus vaizduotės horizontus literatūrinės fikcijos plėtotei.
Imantis kritikos ir bandant įminti didžiausius paslapčių turėtojus visada iškyla pagunda nerti į literatūrinį žanrą. Kam iš tiesų priklauso didžiausia galia? Kas šiandien valdo pasaulį ir mus? Literatūrinė išmonė itin patogi norint pasakyti svarbius dalykus, bet neužkrauti skaitytojui egzistencinio svorio. To, kuris užgriūtų įtarinėjant už literatūrinės širmos esant realių reiškinių šešėlio.
Literatūrinė išmonė itin patogi norint pasakyti svarbius dalykus, bet neužkrauti skaitytojui egzistencinio svorio.
Subalansuoti literatūrinę vaizduotę ir aplinkinę tikrovę padeda socialinė ir humanitarinė prieigos. Pavyzdžiu galėtume imti H.Arendt išplėtotą Blogio banalumą ir Z.Baumano Takiojo blogio idėjas. Minimi mąstytojai sutaupo mums gerokai laiko ir išlaisvina nuo sąmokslų demistifikavimo pagundų. Abu jie išryškina kasdienio blogio apraiškas, kurios daug dažniau tūno visai greta mūsų nei slaptų organizacijų darbotvarkėse. Šia prasme Kontora iškyla ne kaip paslaptinga organizacija, bet kaip tikrovę persmelkusi realybė, su nemažesne pasaulio užvaldymo ambicija.
Skirtingai nei daugelis esame pripratinti tiek istorijos vadovėlių, tiek įvairių Holivudo filmų, šiandieninio blogio ištakos nereikalauja personifikuoti piktojo subjekto. Banalusis ar takusis blogis pasireiškia paprastu ir efektyviu kamufliažu, kuris nėra slepiamas, bet yra viešai matomas ir turi didžiulį poveikį.
Tiesa, iš pažiūros tai apskritai nėra joks blogis. Juk kas pasakys, kad tiksliai apskaičiuotas ir gausia statistika paremtas scenarijus, alternatyvų eliminavimas, vaidmenų hierarchizacija ir mechanizacija, ar žmogiško jautrumo apibrėžtis pareigybiniais nuostatais yra blogio sinonimai? Veikiau priešingai, kaip netrukus matysime, visa tai pristatoma it prasmingą (?!) rytojų kurianti receptūra. Tačiau, kaip nagrinėdami istorinius pavyzdžius parodė minėti autoriai, tam tikras šių savybių algoritmas gali tapti potencialaus blogio priebėga.
Kaip apibūdintinas Kontoros veikimas?
Vienas ryškiausių Kontoros bruožų, kuris, tiesą pasakius, suteikia jai savotiškos metamorfozės dėmenį ir iš atskirų organizacijų turinčių autentiškus pavadinimus kilsteli iki Kontoros iš didžiosios K, yra atitrūkimas nuo pirminių interesų. Istoriškai žvelgiant, kiekviena kontorėlė gimsta iš natūralaus siekio atliepti visuomenei ar bent konkrečiai jos daliai rūpimus klausimus bei problemas.
Tačiau siekis tapti svarbia Kontora, tarytum genetinė ambicija, slypinti kiekvienoje kontorėlėje, iš esmės pakeičia elgseną ir prioritetus. Kiekviena Kontora, kažkodėl jaučia pareigą pateikti efektyvią ir kartu optimizuojančią panacėją, vienu ypu išgelbėjančią žmoniją. Realybėje, deja, tai pasireiškia begaliniu centralizmu ir objektyviu negebėjimu apskritai paveikti situacijos norima linkme. Tenkinantis, taip sakant, veiklos imitavimu, J.Ivanauskaitės žodžiais tariant – placebu. Tokiu būdu Kontora tampa savo pačios tikslu, bet ne priemone visuomeniniam gėriui pasiekti.
Vaizdingai kalbant, reiktų atskirti kūnišką ir dvasinę Kontoros prigimtis. Pirmoji neatsiejama nuo organizacinio prado ir iš čia plaukiančių identiteto, funkcijų bei veiklos skirtumų. Antroji nuo visoms Kontoroms būdingos įsigalėjimo ir viešpatavimo ambicijos. Neretai kontoros konkuruoja tarpusavyje pirmuoju aspektu, tačiau visos jos yra persmelktos to paties totalizuojančio dvasingumo, kuris turi akumuliuojantį poveikį. Realybėje šis reiškinys gana vaizdingas. Viena vertus, iš pažiūros, turime didesnių ir mažesnių, besivaržančių kontorėlių mozaiką, o kita vertus, įdėmesnis žvilgsnis atveria pilnesnį paveikslą, kuomet jos susijungia į vieną didelę ir galingą Kontorą.
Visai nesvarbu, ar kalbėsime apie viešo administravimo, mokslo ar kultūros įstaigas. Tiek tikslai, tiek įvaizdis, tiek retorika slepiasi po tais pačiais, veik normatyviniais, raktažodžiais – skaidrumas, efektyvumas, tarptautiškumas, prestižas. Tai, kas turėjo būti priemonės tikslui pasiekti, tampa savaiminiais tikslais, o buvę tikslai – priemonėmis. Ir tada nesunku pastebėti, kad universitetų per daug, kultūra lėšas eikvoja neefektyviai, o viešas paslaugas apskritai reikia optimizuoti remiantis statistiniais parametrais. Atskiro žmogaus interesai čia niekuo dėti. Svarbu konkurencinga aplinka, racionalumas ir efektyvumas. Deja, į viešumą prasimušantys pavyzdžiai radikaliai priešingi.
Tai, kas turėjo būti priemonės tikslui pasiekti, tampa savaiminiais tikslais, o buvę tikslai – priemonėmis.
Kontoros headquater‘iai niekada neatitolsta nuo galios centrų. Nesinori hiperbolizuoti, bet daugumoje viešojo sektoriaus įstaigų glūdi Kontoros genofondas. Tad po Kontoros skėčiu slepiasi ištisas viešo intereso administravimo kontorėlių tinklas. Ir nors istorinė jų prigimtis pažymėta tam tikrais specifiškumais, šiandien, dauguma jų dreifuoja link beveidės Kontoros viešpatystės.
Ambicija tapti Kontora kartu pasitarnauja kaip legitimacijos priemonė įtvirtinant savų interesų viršenybę. Kontoros atstovaujama tiesa dažnai nebeišplaukia iš istorinio vaidmens. Ji priklauso nuo valdžios nuomonės. O valdžia yra tų, kurie ja disponuoja. Pastarieji savo tiesą išsako taip, tarsi visi kiti turi klausyti. Jokių diskusijų būti negali, nebent jų reikia demokratiškumo įvaizdžiui palaikyti. Kontoros laikysena vienareikšmiška – yra taisyklės, reikalavimai, užduotys, kurias reikia vykdyti. Ir taškas. Kas nors galėtų įtarti galios hipercentralizaciją hierarchijos viršūnėje.
Tuo tarpu Kontora suskubtų paaiškinti – instruktuojama tam, kad neliktų nesusipratimų ir visi žinotų, ką reikia galvoti apie tai, kas vyksta. Kontoros laikysena yra preventyvi, ji siekia užbėgti įvykiams už akių. Idėja graži, o iš tiesų ji užmeta žmogui apribotų pasirinkimų navigaciją – arba taip, arba niekaip. Apskaičiuotas ir statistiškai paremtas scenarijus, padės apsisaugoti nuo neracionalių išteklių naudojimo. Alternatyvų nėra. Nuolatinis funkcijų steigimas, tobulinimas ir plėtimas, pateisinamas progreso poreikiu ir noru tobulėti. O tokiam kilniam tikslui reikia mobilizuoti kaip įmanoma daugiau resursų.
Kontoros ironija – tai siekis padėti žmogui ilgainiui peraugantis į jo valdymą. O tai kaip žinome, nebūtinai reiškia meilės glėbį.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: (Ne)sėkmės apologetika
