Viena vertus, galios ir įtakos tyrimai yra neatsiejama elito tyrimų dalis. Bandymai išsiaiškinti galingųjų ryšių ir įtakos struktūrą gali pasitarnauti ne tik kaip mokslinis uždavinys, bet ir kaip praktinė demokratijos supratimo ar net pagerinimo paskata.
Kita vertus, klasikinės sociologijos požiūriu galios pasiskirstymas visuomenėje siejamas su socialinės lygybės ir teisingumo klausimais. Taigi, žiniasklaidoje pasirodžius įtakingiausiųjų verslininkų, visuomenininkų, žiniasklaidos veikėjų, teisininkų ir kt. sąrašams visuomenė galėjo apsidžiaugti. Juk pagaliau tapo aišku, kas kalčiausi dėl visų mūsų šalyje pasitaikančių negandų. Ironizuoju. Stipriai.
Minėti sąrašai visai kitaip nušvinta daug metų Pilietinės visuomenės instituto atliekamų pilietinės galios tyrimų akivaizdoje. Pastarieji liudija pilietinės galios mažėjimą, augantį nepasitikėjimą savo jėgomis ir bendresnio pobūdžio nusivylimą visuomenėje. Tad kaip reiktų vertinti iškilmingą įtakingiausiųjų ištrimitavimą, kai visuomenėje daugėja nepasitikėjimo ir auga nusigalinimo tendencijos?
Ar tai vertėtų sieti su bandymu pakelti desperatiškas visuomenines nuotaikas? Ar su tiesmuku siekiu identifikuoti svarbiausius? O gal su nepavykusiu bandymu maskuoti visuomenėje „besivaržančias“ susisvarbinimo ir nusisvarbinimo tendencijas?
Visuomenė galėjo apsidžiaugti. Juk pagaliau tapo aišku, kas kalčiausi dėl visų mūsų šalyje pasitaikančių negandų. Ironizuoju. Stipriai.
Ar su netyčine nevisavertiškumo kompleksų atodanga? O kaip paaiškinti tokius tipus, kurie teigia, kad visuomenė kaip tik to ir nusipelno? Ar tai tik empatijos praradimas ir ciniškas ironizavimas? Galiausiai, kaip paaiškinti tai, kad pati visuomenė mielai vartoja tokias žinutes? Matyt, paprastų konstatavimų čia nepakaks.
Teigiama, kad esminis reitingavimo ir sąrašų skelbimo tikslas tai bandymas išryškinti Lietuvos elitą, turintį didžiausią įtaką Lietuvos visuomenės raidai, visuomenei ir sprendimų priėmėjams.
Vis tik aptariamu atveju, tokiu teiginiu tenka abejoti, kadangi įtakingiausių žmonių identifikavimas nebuvo siejamas su atsakomybės priskyrimu ar kompetencijos išryškinimu. Taip ir liko neaišku nei įtakos objektas (įtakingi kam?), nei pobūdis (įtakingi kaip?).
Užuot ieškojus sąsajų tarp pareigų, atsakomybės ir didžiųjų visuomenės problemų ar alternatyvių sprendimų, absiribota abstrakčiu reitingavimu. Sąrašai pateikti viešumai kaip savaime reikšmingi ir pakankami. Kad ir kaip būtų, abstraktus kalbėjimas apie galią taip pat turi savo paskirtį.
Garsi amerikiečių tyrinėtoja J.Butler kadaise yra taikliai pastebėjusi, tai, kad vieni visuomenės narių gyvenimai laikomi vertais gyventi, stebėti, mėgautis ir gedėti, o kiti ne, nėra vien tik skirtingų tapatybių ar įsimintinų asmenybių problema. Veikiau tai susiję su galia, formuojančia socialinį lauką, kuriame vienų piliečių gyvenimai tampa verti dėmesio, o kiti ne.
Ne tik galios, bet ir dėmesio pasiskirstymas visuomenėje išplaukia iš priimtų, legitimuotų ir įsisavintų galios mechanizmų, kurie ir apibrėžia santykius visuomenėje. Įtakos be atsakomybės afišavimas sietinas ne su pareigos, bet didžiavimosi ir svarbinimosi aspektais.
Gyvenimo sampratą, anot J.Butler, apgaubia socialinės normos, o būdamas už jų, asmuo nebepatenka į padoraus gyvenimo rėmus ir jį ištinka socialinė mirtis. Didesnė visuomenės dalis, nepatenkanti į įtakingųjų sąrašus, pasmerkta tokiai mirčiai, kadangi normos ir vertybės, kurias jie įkūnija, prieštarauja nuostatoms, nubrėžiančioms tai, kas yra svarbu.
Įtakos manifestacijos atveju visuomenė tarsi pastatoma viską matančios ir reguliuojančios galios akivaizdoje. Galios šviesoje ne tik išryškinami svarbiausi, bet ir formuojamas silpnesniųjų nevisavertiškumo jausmas, kartu užkraudamas dar didesnę nesaugumo ir nusivylimo naštą. Jų egzistencija nėra reikšminga nei įdomi, nes neatitinka reikšmingo gyvenimo sampratos.
Įtakingieji yra koneveikiami ir keikiami. Bet tuo pat metu išlaikoma viltis, kad galbūt ir man pavyks kada nors ten atsidurti.
Simbolika gan paprasta – individas neskatinamas būti atsakingu už savo gyvenimą ir mėgautis savarankiškumu, individualumu bei laisve. Yra įtakingieji, jie ir nustato tam tikras gaires, pavyzdžiui, kas svarbu, kas gražu, kas skanu, kas madinga ir t.t. Nors daugeliu atvejų ši galia ir tariama įtaka tėra didžiulė fikcija, kuriama ir konsoliduojama populiarių diskursų ir dominuojančių normatyvų pagalba, ilgainiui (ypač visuomenės nu(si)galinimo atveju), ji turi potencialo nesunkiai įgyti normatyvinę ar net juridinę normą.
Neatrodo keista, kad pati visuomenė, nors ir kamuojama prieštaringų jausmų, vis tik yra atvira tokiai mazochistinei terapijai. Skaitant komentarus akivaizdu, jog įtakingieji yra koneveikiami ir keikiami. Bet tuo pat metu išlaikoma viltis, kad galbūt ir man pavyks kada nors ten atsidurti.
Visuomenėje, kur galia ir įtaka yra taip aukštai kotiruojama, piliečiai net ir besijausdami nugalinti, mielai minta įtakingiausiųjų sąrašais, nes turi sunkumų suvokdami savo laisvę ir egzistenciją kitaip nei per įtakingųjų suvokimą kaip tam tikrą savo galimybių tęsinį.
Vienintelė prasmė kęsti ir kentėti palydima slapto lūkesčio, kad kada nors gal ir pačiam pavyks kažką valdyti ar būti įtakingu. Ar nebus taip, kad visuomenės nugalinimas ir nusigalinimas taip įsisavintas, jog egzistencija kitaip nesuvokiama ir nepateisinama kaip tik per įtakingųjų ir galingųjų dominavimą?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Paprastumo spąstai