Augdamas ir nuo mažens besigydydamas užsienyje jis sugebėjo išlaikyti „vaikiškumą“, kurio pagrindiniai bruožai – nuoširdumas, atvirumas ir drąsa. Jam svetimas veidmainiškumas. Kunigaikštis geba atpažinti gelminius žmonių ketinimus, tačiau sugeba juos demaskuoti neįžeisdamas asmens. Jis renkasi žmonėse matyti gera ir myli nepriklausomai nuo jų darbų ar motyvų, įskaitant bandymus apmulkinti jį patį.
F.Dostojevskis meistriškai pademonstruoja, kaip iš pažiūros silpnas naivuolis tampa stipriausiu veikėju. Kunigaikštis Myškinas nėra joks maištininkas, bet tampa iššūkiu visuomenei. Jo „idiotiškumas“ plaukia ne iš jo veiksmų, bet iš visuomenės požiūrio į jį. Kitaip tariant, santykio tarp visuomeninių laikmečio standartų ir tikrųjų žmonių emocijų. Arba atotrūkio tarp asmeninio nuoširdumo siekio ir visuomenės veidmainiškumo. Myškino personifikacija tampa genialaus rašytojo skalpeliu aktualiausioms visuomenės patirtims bei iššūkiams atverti.
Atkaklesnis kasdieninių santykių vadybininkas gali nusistebėti – ką literatūra gali aktualaus pasakyti apie nūdienos tikrovę? Juk nuo Dostojevskio aprašomų laikų prabėgo kiek daugiau nei šimtmetis.
Ir išties, laikai pasikeitė. Pokytis paliko ryškią žymę mūsų kasdienybėje. Antai vienas garsesnių mąstytojų Zygmuntas Baumanas įžvalgiai aprašo pastarojo laikmečio savitumus išryškindamas modernybės slinktį iš „tvirtosios“ (angl. solid) į „takiąją“ (angl. liquid). Pastaroji apibūdinama kaip „save palaikanti ir save intensyvinanti, kompulsyvi ir obsesyvi „modernizacija“, dėl kurios joks vienas po kito einančių socialinio gyvenimo pavidalų, tarsi koks skystis, nepajėgia ilgai išlaikyti savosios formos“.
Takumo būseną jis išskleidinėjo keliose knygose paryškindamas skirtingus jos aspektus kaip antai Takioji modernybė, Takioji kultūra, Takioji meilė ir kt. Leiskite dar kartą priminti pasažą nuo paskutinės knygos – Takusis blogis – viršelio, parašytos kartu su vienu iš mūsų pačių visuomenės kilnumo atšvaitu – Leonidu Donskiu.
„Takusis blogis įsiveisė takiosios modernybės žmonių kasdienės sąveikos ir socialinės apykaitos audinio siūlėse, įsismelkė į patį žmonių bendrabūvio pluoštą, įsisuko kasdien besikartojančios veiklos ir reprodukcijos ritmu. Blogis tyko užpulti iš pasalų iš daugybės juodųjų skylių, žiojinčių visiškai dereguliuotoje socialinėje erdvėje, kurioje varžovai pasirengę perrėžti gerklę.
Visiškas susvetimėjimas išstūmė bendradarbiavimą ir solidarumą, o įtaigi individualizacija ardo žmones jungiančius saitus. Dabartinio pavidalo blogį vargiai pastebėsi, nuplėši jam kaukę ir pasipriešinsi. Jis iššoka neperspėjęs ir kerta kam paklius. Dėl to socialinį mūsų pasaulį galima lyginti su minų lauku: žinome, kad jame tiršta sprogmenų, esame tikri, kad anksčiau ar vėliau kas nors sprogs, bet negalime nuspėti kada ir kur.“
Kilnus elgesys šiandien yra ambivalencijos, neapibrėžtumo būsenos. Viena vertus, tai gana plačiai vartojama etiketė, atitinkanti visiems norimo elgesio lūkestį. Kita vertus, kasdieninėse elgsenose vis dažniau jaučiame tokių poelgių stygių. Kaip kitados sakė kitas ne mažiau žymus sociologas Ervinas Gofmanas, šiurkštūs impulsai pridengiami „mandagiu nepastabumu“.
Dichotomija itin ryški. Antai – visuomenės moralinio autoriteto ilgesys ir tuo pačiu tokio herojaus vakuumas. Administracinės tvarkos lūkestis ir aplink tvyrantis chaosas. Asmeninio koučingo populiarumas ir gebėjimų atrasti vietą pasaulyje sunkumai. Įvairiausių prognozių ir deterministinių pranašysčių gausa bei negalė paaiškinti tikrovę. Taigi, turime įspūdingą žinių ir patirties augimą, bet tuo pat metu nemažėjančius iššūkius individui tvarkytis savame gyvenime.
F.Dostojevskis užčiuopė kažką esmiškai reikšmingo, kaip visuomenė linkusi elgtis su galimais savo herojais. Laikai pasikeitė, bet ar kas pasikeitė žmonių santykiuose?
Didžioji ironija, jog takusis blogis paprastai vykdomas vardan kažkokių kilnių tikslų. Kaip antai saugumo, patogumo, lygybės ir t.t., bet tuo pačiu metu, vis labiau riboja kilnaus poelgio galimybę, tiesiog užgoždamas individualaus elgesio alternatyvą.
Šiandien, blogis nebėra aiškiai personifikuotas ir dėl to ne taip lengvai atpažįstamas. Juk nėra lengva atpažinti blogį savuose veiksmuose, ypač esant įsitikinus, jog taip elgtis teisinga ar tiesiog privalu. Jis paremtas kiekvieno dalyvavimu, tyčiniu ar netyčiniu prisidėjimu, asmeninėmis ambicijomis ir beveik natūraliu noru pasirodyti prieš kitus. Atitinkamai, šiandieniniai santykiai, arba tai, ką Baumanas vadina takumo vyksmu, nepasižymi moralinio jautrumo reprodukcija. Paprastai tariant nuoširdumas ir atidumas vis labiau praranda gyvastį.
Nereikia aiškiai personifikuoto blogio kažkokio niekšo pavidalu. Nereikia net iškrypusio institucijų racionalizmo su valdininkų visagalystės kompleksais. Deja, daugeliu atvejų juodą darbą padarome mes patys, kažkokiais nedideliais, iš pažiūros ir ne itin reikšmingais veiksmeliais. Kaip antai neapgalvotas balsavimas, neišreikšta pozicija, neapginta mintis, uždelstas jautrumas, išsakytas nusiskundimas, anoniminis įžeidimas ar tiesiog abejonė kilniam kito veiksmui.
Takiojo blogio laikais kilnumo gesinimas vyksta be jokios intrigos, be jokio papildomo dėmesio. Beveik natūraliai: tyliai, ramiai, sistemingai. Šiandien esame pratinami koncentruotis į „didžius“ dalykus – individualią sėkmę, konkurencingumą, karjerą, įvaizdį, galią. Visi kiti „maži“ ir „nereikšmingi“ dalykai – nuoširdumas, atvirumas ar drąsą būti kitokiam – paliekami tiems, užribio gyventojams, nespėjantiems su laikmečio dvasia, nesuprantantiems tikrosios gyvenimo prasmės...
F.Dostojevskis užčiuopė kažką esmiškai reikšmingo kaip visuomenė linkusi elgtis su galimais savo herojais. Laikai pasikeitė, bet ar kas pasikeitė žmonių santykiuose? Ar nebus taip, kad skirtingai nei manieringos carinės Rusijos laikais, šiandien, gyvename pakitusioje visuomenėje, kur atskirties ir atmetimo mechanizmai daug imlesni. Takumo srovės daug dažniau ir nepalyginamai greičiau išvaduoja mus nuo bet kokios kilnumo dramos užuomazgos. Šiandien apstu „naivuolių“, „kvailelių“ ir kitokių naudingų ar nenaudingų „idiotų“. Bet ar spėjam aplinkiniuose atpažinti tyrus atviraširdžius, neišsigandusius narsuolius ar nuoširdžius geradarius?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Suomijos kartelė
