Belaukiant netrukus prasidedančio Europos čempionato, visuomenės dėmesys yra maksimaliai sukoncentruotas, o nuotaikos viltingos (kaip ir kaskart, nors šįkart ne tokios argumentuotos). Kita vertus, ne apie rinktinės pasiruošimą, jos galimybes ir ne apie žaidimą yra šis komentaras. Iš tiesų norisi grįžti prie visuomeninės erdvės analitiškumo, t.y. sporto neįmanoma adekvačiai suprasti be rimtos analizės.
Na nebent sportas yra mėgstamas kaip tam tikras spektaklis ar užuovėja nuo šeimyninių rūpesčių su galimybe išgerti alaus. Žaidimo analizę paliekant profesionalams, norisi išryškinti kelis santykio tarp krepšinio stebėjimo ir visuomenės kritiškumo aspektus.
Visuomenės meilė krepšiniui didžiulė, regis, ir noras geriau suprasti krepšinį auga, tačiau rimtesnės analizės kultūra smarkiai atsilieka. Laimei, komentuoti krepšinio varžybų bent retsykiais kviečiami geri treneriai ar kiti pripažinti krepšinio specialistai, kurie ne tik pateikia įdomių detalių, bet ir pateikia išsamesnę žaidimo analizę. Tuo tarpu viešuma užleidžiama paikoms ir su krepšiniu mažai ką bendro turinčiomis detalėmis. Naujausias pavyzdys – gražiausio krepšininko rinkimai. Savybė bendražmogiškai gan svarbi. Bet smalsu, kaip pastaroji aplinkybė padės tiek rinkimų nugalėtojui, tiek visai komandai svarbiausių kovų metu?!
Kiek anksčiau nei prieš metus teko diskutuoti, o vėliau ir parengti komentarą tema – ar sportas bukina visuomenę? Tiek tuomet, tiek dabar tikiu, kad sportas negali atlikti bukinimo funkcijos. Juk sportas tai taktika, analizė, varžymasis, prognozavimas ir t.t. Darytina prielaida, jog sportas priešingai, skatina pastabumą, įžvalgumą ir kritinį mąstymą. Deja, tai nebūtinai taisyklė, ypač kalbant apie sporto vaizdavimą.
Tuomet siūliau atkreipti dėmesį į sporto naujienų pateikimą ir interpretavimą. Minėjau akivaizdų dalyką, kad visuomenei pateikiant sugromuliuotas, apibendrintas ir analizuoti bei mąstyti neskatinančias naujienas, visuomenės kritiškumas nėra skatinamas. Bandžiau parodyti egzistuojantį (ir iš dalies suprantamą) sporto naujienų cikliškumą, kuomet artėjant didiesiems sporto įvykiams (Olimpinėms žaidynėms, Europos ar Pasaulio čempionatams) formuojasi informacinis burbulas, o pasibaigus grandioziniams sporto įvykiams visuomenei tarsi leidžiama pailsėti nuo sporto.
Tada seka savotiška pauzelė, kurios metu išnarstomos krepšininkų mašinos, atostogos, žmonos ir kiti turtai.
Stebint pasirengimo laikotarpio visuomenės nuotaikas, galima pastebėti iškalbingus svyravimus. Pradžioje entuziazmas: vyrams besirenkant į pirmąsias treniruočių stovyklas, nejučia ir visa visuomenė užkrečiama ta malonia po ilgo nesimatymo susitikimo su draugų kompanija nuotaika. Tada seka savotiška pauzelė, kurios metu išnarstomos krepšininkų mašinos, atostogos, žmonos ir kiti turtai. Vėliau, jau prasidėjus pirmoms draugiškoms rungtynėms, išskiriami lyderiai ir prasideda pirmieji „statymai“ formuojant dvyliktuką – kas pateks, o kas ne? Visai priartėjus oficialiam startui visuomenėje suveši panika – ar tinkamai pasirengėm, ar sugebėsim laimėti?
Nėra lengva tiksliai identifikuoti, ar kalbos apie pasirinktą taktiką ir tinkamą jos išpildymą, apie žaidėjų gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų gynybos schemų, apie lyderystę ir pergalių alkį, apie brandą ir sugebėjimą atlaikyti spaudimą, nekalbant apie slaptų derinių parengimą yra nutylimos dėl nenorėjimo atsleisti trenerių kortų, ar dėl nesugebėjimo įžvelgti svarbesnių (nors ne taip matomų) žaidimo detalių?
Darosi neaišku, kur yra visuomeninės kritikos atskaitos taškas. Kokiomis idėjomis yra remiamas domėjimasis krepšiniu? Ar tai patriotiškumo, kilnumo, pasiaukojimo, draugiškumo pavyzdys? Ar gal populiarumo, turtų, galios ir banalaus paprastumo?
Galiausiai, ką pasako tas faktas, kad visuomenės dėmesį pritraukia tik vyrų rinktinė?
Ar neatrodo, kad krepšinis tampa priedanga bet kokioms žinioms, ir dėl to daugėja informacinio triukšmo, susijusio su krepšiniu, o visuomenės supratimas apie mylimiausią sporto šaką ne itin progresuoja? Juk pagrindinis viešąjį supratimą apibūdinantis klausimas metų metais lieka tas pats „ką darysime su X problema“, tik priklausomai nuo laikotarpio X‘ą pakeičiam „centru“, „įžaidėju“ ar „ketvirtuoju numeriu“...
Galiausiai, ką pasako tas faktas, kad visuomenės dėmesį pritraukia tik vyrų rinktinė? Tuo tarpu jaunučių, jaunimo, merginų ar neįgaliųjų pasirodymai paliekami kelių žurnalistų ir specialistų entuziazmui? Ką vis dėlto reiškia krepšinis – opiumas liaudžiai, maitinantis banaliais vaizdiniais, ar paskutinis visuomenės empatijos bastionas?
