„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dainius Genys: Laimės frankenšteinas

Praėjusią savaitę teko kęsti skausmą. Laimei, vėliau sekė didelis džiaugsmas. Galima sakyti dar stipriau – vienu metu buvau labai suirzęs ir nelaimingas, o kitu veik laimingiausias žmogus. Manoji patirtis nebuvo išskirtinė. Tiesiog asmeniškai išgyvenau garsiąją Bernardo Shaw sentenciją – „žmogus, kuriam skauda dantį, laiko laimingais visus, kurių dantys sveiki“.
Dainius Genys
Dainius Genys / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Trumputis pasažas į asmeninius išgyvenimus nėra atsitiktinis. Nors komentarą apie laimę buvau sumanęs jau anksčiau, tačiau minėti išgyvenimai kitaip aktualizavo problemą. Juk paklausus, kas yra arba iš ko susideda laimė, retas kuris atsakytų „iš dantų skausmo nebuvimo“. Tačiau kiekvienam, kuris ką tik atsikratė šio nemalonaus jausmo, tai būtų kertinis aspektas.

Toks jau tas laimės fenomenas – yra dalykų, kurie daro mus labai nelaimingus, bet jų nebuvimas savaime nedaro laimingų. Ir atvirkščiai, yra dalykų, kurie nebūtinai mus džiugina kasdien, bet jų nebuvimas labai liūdina, kaip antai, šeima, sveikata, draugai, darbas.

Peržiūrėkime lentynas ir pamąstykime, kiek turime daiktų, kurių beveik nenaudojame, kurių būtų visai nereikėję, be kurių mūsų gyvenime nusivylimo nepadaugėtų.

Daug rašalo išlieta bandant įminti, kas yra laimė ir kas žmonėms leidžia jaustis laimingiems. Šįkart dėmesį norisi nukreipti ne į laimės gralio paieškas, bet priešingai, demaskuoti kai kuriuos tariamus receptus. Juk ar nebūna taip, kad kartais kažką darai tikėdamasis tapti laimingesnis, o rezultatas (it koks balionėlis) nedžiugina ir tiek.

Šiandieninė sociologijos žvaigždė Z.Baumanas, nemažai kalbantis apie vartojimą, yra puikiai aprašęs šiuolaikinės rinkodaros gebėjimus ir paveikumą formuojant individo poreikius bei troškimus. Ne tik laisvos rinkos apologetai sakys (ir bus teisūs), jog nesąžininga dėl viso pasaulio nelaimių (laimingumo prasme) atsakomybėn patraukti vartotojiškumą.

Tačiau vartotojiškumo apaštalų eskaluojama laimės pasaka tikina, jog būtent daiktai padarys mus laimingesnius. Esame kasdien atakuojami reklamų, kas galėtų mus pradžiuginti, pradedant prabangos ir relaksacijos prekėmis, baigiant kasdieniais buitiniais valikliais ir antidepresantais. Visa tai vardan mūsų džiaugsmingos gerovės.

Esant galimybei stengiuosi vengti prekybviečių. Visai ne dėl to, jog turiu viską, ko reikia. Tiesiog nevaldau tokios geležinės valios kaip kitados vaikščiodamas po turgų Sokratas. Referuoju į jo gerai žinomą posakį – „kiek daug puikių daiktų, kurių man nereikia“. Laikydamasis atokiau nuo vartojimo virsmo netrunku išsiversti su tuo, ką turiu.

Bet vos tik užsukęs į prekybcentrį ir pamatęs plačią naujovių paletę nejučia suprantu, kiek daug man visko reikia. Tai ypač pasireiškia srityse, susijusiose su asmeniniais pomėgiais. Kitaip tariant, jautriausiomis homo consumens vietomis.

Vieniems tai žvejybos inventorius, knygos, o galbūt neragautos rūšies IPA, kitoms – rankinės, batai, saulės akiniai. O kur dar tokie neišvengiamai reikalingi atributai kaip automobiliai, telefonai, kompiuteriai ar atostogų kelionės. Juk kai norisi, tai reikia. Deja, neretai reikia ne tiek paties daikto (jo funkcijų), kiek naujumo, šaunumo, kokybiškumo ir dar dėl to, kad kiti turi. Pagundos atakuoja ir atakuoja. O mes vis pasiduodam ir pasiduodam, kaskart tikėdamiesi patirti laimės katarsį.

Peržiūrėkime lentynas ir pamąstykime, kiek turime daiktų, kurių beveik nenaudojame, kurių būtų visai nereikėję, be kurių mūsų gyvenime nusivylimo nepadaugėtų. Bet tas impulsyvus poreikio atsiradimas ir žaibiškas sprendimas – pirkti! Kiekvienuose namuose rasime brangesnių ar pigesnių daiktų, ne tik taip ir nepatekusių į reikalingiausiųjų starto penketą, bet ir apskritai nepanaudotų.

Tada žiūri į tai ir stebiesi – koks buvo motyvas? Ką aš galvojau pirkdamas šį daiktą? Kodėl jo man reikėjo? Praėjus kiek laiko susiprantame, neretai tai, kas turėjo džiuginti, ima erzinti ar liūdinti. Būkime nuoširdūs prieš save pačius, poreikiai ir troškimai neretai laimi prieš racionalumą.

Smagu kai surandame kažką naujo ir, kaip atrodo tą akimirką, – tikrai naudingo. Tačiau sąlyginai greitai atsiranda kažkas naujesnio ir dar naudingesnio, o mums ir vėl kirba noras vėlei tai išmėginti. Bet juo dažniau keičiame daiktus, tuo greičiau jie tampa mažiau džiuginantys. Pirkimo adrenalinas it užpūsto degtuko dūmas išgaruoja stebėtinai greitai. Juk net ir tie daiktai, kuriais remiamės kasdien, retai išpildo džiuginantį pažadą. Kai kurie jų išties tampa puikiais pagalbininkais, bet nė vienas nedžiugina taip, kaip pirkimo akimirką.

Kad ir kaip tikėtume ar netikėtume daiktų kuriama laime, tai neabejotinai veikia laimės sampratą. Atsidavimas troškimų vedimui neišvengiamai reiškia, jog iki pilnos laimės kažko trūksta. Laimingo gyvenimo scenarijų esame mokomi susidėlioti tarsi dėlionę. Tarsi iki pilnos laimės trūksta tik to, ką galime nesunkiai įsigyti? Stebėdami, kokie linksmi ir laimingi aplinkiniai, nejučia ir mes norime to paties. Juk ne nusikaltimas norėti būti laimingu.

Ar kartais neapima jausmas, jog ilgainiui tampame savotiškais laimės frankenšteinais? Tokiais, kurie savo laimę linkę dėlioti iš svetimų dalių? Ar sunku save aptikti svajojant apie geresnę bičiulio mašiną, didesnę giminaičio algą, viršininko vasarnamį, žinomo sportininko kūną, įspūdingas reklaminio bukleto atostogas, kolegos energingumą, paklusnius kaimyno vaikus ir t.t.

Ar kartais neapima jausmas, jog ilgainiui tampame savotiškais laimės frankenšteinais? Tokiais, kurie savo laimę linkę dėlioti iš svetimų dalių?

Bet juk toks žvalgymasis į kitus reiškia ne ką kita, kaip pastangą gyventi kitų gyvenimus. Ar įmanoma tuomet jaustis laimingam? Kiek tame lieka džiaugsmo, asmeniškumo, romantikos? Ar primestų lūkesčių, o ne išgyventos patirties įsisavinimas tikrai taps laimės laidininku? Vartojimo pažado ironija – laimę pateikti kaip baigtinį fenomeną, tarsi ją įmanoma užvaldyti čia ir dabar. Kai akivaizdu, kad vartotojiškumo troškimų formavimas nėra baigtinis. Remiamės nepasiekiamo pasiekiamumo iliuzija.

Frankenšteinas neturėjo pasirinkimo, jis buvo sukonstruotas iš skirtingų dalių. Ir nors jis buvo unikalus ir netgi išskirtinis, jis nebuvo darnus ir neturėjo egzistencinės savasties. Svetimų detalių primetimas jam tapo prakeiksmu. Jam labiau rūpėjo, ką apie jį galvoja kiti ir kodėl jis negali būti kaip visi. Ilgainiui jis tapo nelaimingiausiu padaru...

Dalis žmonių vaikosi laimės paukštės remdamiesi svetimais receptais, bet nesusimąsto, iš ko susideda jų laimė? Kas iš tiesų daro mus laimingus? Ir kas nedaro nelaimingais? Ironiška, kai dėliodami savo laimę iš kitų gyvenimo detalių, tikimės tapti bent kiek laimingesniais.

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Ar lemta lietuviams būti alkoholikų tauta?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“