Kad ir kaip žiūrėsi, laisvė yra lietuvius persmelkianti problema. Pradedant dainuojančiomis kovomis už laisvę ir baigiant diskusijomis dėl įvairiausių suvaržymų ar tiesiog išvarymu. Ilgiau besvarstant šiuo klausimu pasisakiusiųjų įžvalgas išryškėja tikrovės horizontai: jei reikia kritikuoti, lietuvis pražysta ir bujoja. Tačiau kai reikia sukurti tvarką, jis arba skęsta reglamentų labirintuose arba labiau rūpinasi kitų įpareigojimu primestai tvarkai nei siekia demonstruoti laisvanorišką pavyzdį. Perėjimas nuo tvarkos kritikos prie tvarkos kūrybos nėra lengvas nei savaime suprantamas.
Biurokratas teigia vertinantis laisvę, tačiau iš esmės yra kitų (ne)laisvių apyskaitininkas. Net jei biurokratas pasirenka laisvės kelią, jam labiau rūpi užsiimti laisvės reguliavimu.
Žinomas idėjų istorikas seras I.Berlinas garsiojoje esė „Dvi laisvės sampratos“ kalba apie negatyviąją – laisvė nuo (pvz., kišimosi į asmeninius reikalus) ir pozityviąją – laisvė kam (pvz., laisvę siekti didesnio gėrio) laisves. Šeštame dešimtmetyje vykusių svarstymų aktualumą persmelkė dviejų totalitarinių jėgų šešėliai. Ilgainiui, odė laisvei tapo klasika, ir šiandien tebeprakalbinančia kai kuriuos bendruomeninio gyvenimo dėsningumus.
Apibendrinant I.Berlino mintis, svarbiausiu politinės bendruomenės tikslu, jis laikė susikūrimą tokios tvarkos, kuri suteiktų visuomenei galimybę daryti tai ką nori, tačiau vienų veiksmai netrukdytų kitų laisvės. Jis taip pat pastebėjo, kad laisvę, lygybę ir teisingumą visada lydi įtampa. Pozityvioji ir negatyvioji laisvės skirtis atskleidžia skirtingus reguliacinius principus, kuomet pirmajam išlaisvinimas būdingas moraliniais pasirinkimais ir laisvanorišku įsipareigojimu kilnesnei idėjai. Tuo tarpu antrojo atveju išlaisvinimo siekiama pasitelkus disciplinuojančią draudimų ir laisvių politiką.
Palengvinimui galime įsivaizduoti dvimatę matricą, kur vienoje kraštinėje turime laisvę kam ir laisvę nuo, o kitoje laisvanorišką įsipareigojimą ir primestinį, reglamentuotą įpareigojimą. Tuo atveju, kuomet individui artimos laisvės vertybės ir savanoriškas įsipareigojimas kažkokiam kilniam tikslui, artėjame prie idealios I.Berlino pozityviosios laisvės sampratos, arba to, ką šiame komentare vadinsiu laisvės menininku. Tuo tarpu, kuomet asmuo labiau rūpinasi laisvių apiforminimu ir tvarkos nustatymu kitiems, artėjame net ne prie negatyviosios laisvės sampratos, bet to, ką šiame komentare vadinsiu (ne)laisvės biurokratu.
Tad kokie gi tie skirtumai tarp šių tipažų?
Menininkas tai laisvę vertinantis individas. Žino ne tik galimybes, bet ir atsakomybes. Gyvena įsipareigojęs savoms idėjoms, todėl jam žodis ir veiksmas yra nedalomi. Menininkas yra laisvės kūrėjas ir atsakomybės adeptas. Menininkas nesiūlo kažko drausti. Jis kviečia kelti tikslus ir jiems įsipareigoti. Pagrindinis menininko rūpestis – ką galiu padaryti idant šioje netobuloje tikrovėje atsirastų daugiau prasmės?
Biurokratas teigia vertinantis laisvę, tačiau iš esmės yra kitų (ne)laisvių apyskaitininkas. Net jei biurokratas pasirenka laisvės kelią, jam labiau rūpi užsiimti laisvės reguliavimu (pvz., kaip kažkas turi būti daroma, kaip laisvė galima), o ne pats laisvės praktikavimas. Pagrindinis biurokrato rūpestis – kaip ką nors būtų galima apibrėžti idant visi būtų palenkti bendrai tvarkai?
Laisvės menininkai praplečia laisvės sampratą, biurokratai – priešingai, ją susiaurina. Dėl biurokratų noro orientuotis į draudimus, jie mažina žmonių refleksyvumą, o tuo pačiu ir atsparumą manipuliacijoms. Biurokratiniame diskurse individas nėra pratinamas kritiškai mąstyti, bet skatinamas paklusti nurodymams. Biurokratinis pradas mažina pasitikėjimą žmogumi.
Menininkas priešingai – tiki žmogaus pozityviuoju ir kūrybinguoju pradu. Jam svarbus turinys. Jo galia plaukia iš originalumo. Menininkas yra individualistas išlaikantis atidumą kitaip mąstančiam. Jis remiasi sveiku protu kaip tvarkos šaltiniu. Biurokratinėje sampratoje ryški orientacija į procedūrą. Tvarkos šaltinis – formalizuota tvarka (įstatymas, reglamentas ir t.t.). Neišvengiamos ypatingos biurokrato galios, kaip vienintelio, kuris žino kaip turi būti.
Kalbant apie neapibrėžtumus, didžiausia pagunda menininkams tai laisvės ribų tampymas kaip savaiminis tikslas. Tuomet kai laisvės idėja ima ženkliai dominuoti įsipareigojimo atžvilgiu, esminiu rūpesčiu tampa bet kokios tvarkos destrukcija nepasiūlant apčiuopiamos alternatyvos. Didžiausia biurokrato pagunda tai procedūra vardan procedūros. Tuomet kai noras kitam primesti tvarką ima ženkliai dominuoti laisvės atžvilgiu, esminiu rūpesčiu tampa procedūrų taikymas nepaisant laisvės suvaržymų.
Pasitelkus vaizduotę ir prisigalvojus šaunių būdvardžių šį intelektualų nuotykį būtų galima tęsti, juolab kai schema palieka vietos tarpinių tipų skirčiai. Kad ir kaip būtų, laisvės sąvoka nėra abstrakcija. Kaip taikliai pastebėjo minėtasis I.Berlinas, priklausomai nuo laisvės artikuliacijos visuomenėje, ji visada pasižymi vienokiais ar kitokias atšvaitais kasdienybėje. Tuo nesunkiai įsitikiname žvilgtelėję į Nepriklausomybės raidą.
Antai, Atgimimo laikais pirmais smuikais grojo poetai, rašytojai, muzikantai, skambiai tariant – laisvės architektai. Šiandien, tokio tipo žmonių žodžiai nebetelpa į rinkos poreikių matricą, todėl priimtini tik siauriems visuomenės rateliams. Tuo tarpu aukštojoje politikoje pirmais smuikais griežia profesionalų vyriausybė. Atitinkamai, draudimų, reguliavimų ir įvairių laisvės suvaržymų poveikį kasdieninėje gyvensenoje įvairiose srityse, patiriame savo kailiu.
Klausimas kurį norisi pasėti gilesniam susimąstymui – kokius sentimentus rezonuoja kvietimas laisvei ir kokius vertimas paklusti? Apskritai, ar dar jaučiame pozityviosios ir negatyvios laisvių skirtį bei jų pasekmes kasdieniniuose savo pasirinkimuose?
Dainius Genys yra VDU sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Talento yda
