„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dainius Genys: Lietuviškos grožybės

Frazė „lietuviškos grožybės“ kasdieniame kontekste neretai naudojama ironizuojant tautinių bruožų, moralinio jautrumo, estetinės ekspresijos tematika. Tarsi mūsų pasididžiavimo aspektai esti geriausia medžiaga pajuokai, o atsidūrę ryškesnėje Vakarų pasaulio šviesoje, apskritai, turėtume suglumti ir susigėsti.
Dainius Genys
Dainius Genys / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Straipsnio sumanymas gimė netikėtai, eilinės komandiruotės pradžioje. Dardant traukiniu iš Kauno į Vilniaus oro uostą galvoje kirbėjo kelios viena kitai prieštaraujančios mintys.

Daugeliui, ko gero, teko girdėti (o gal ir patiems patirti) vaizdingus įspūdžius apie keliones traukiniu užsienyje: kaip ten viskas gražus ir tvarkinga, apie supergreitus traukinius, itin tiesius bėgius ir nepakartojamus vaizdus. Ir tikrai, geležinkelio tarp dviejų didesniųjų mūsų miestų apylinkės nėra vieta, paliekanti iškiliausius Lietuvos įspūdžius.

Stebint besikeičiančius vaizdus apima jausmas, jog daugeliu atvejų, be smalsuolių už traukinio lango, atsiveriantys vaizdai ne itin kam ir berūpi.

Greičiau sutapimas nei toliaregiškas anuometinių inžinierių planavimas tai, kad maršruto eiga atidengia kai kurias nesenos praeities detales. Žvelgdamas pro traukinio langą gali pasijusti it kino filme ir sudalyvauti net keliuose lietuviškos buities scenarijuose. Tai ir ikimodernūs laikai su apgriuvusiomis medinėmis trobelėmis, ir praūžusio sovietmečio iškilusios bei likusios apleistos gamyklos, ir laukinio kapitalizmo išaugintos mūrinės pilaitės, ir nūdienos atokiau nuo galios centro gyvenančių piliečių kasdienybė.

Stebint besikeičiančius vaizdus apima jausmas, jog daugeliu atvejų, be smalsuolių už traukinio lango, atsiveriantys vaizdai ne itin kam ir berūpi. It ant delno eksponuojamos pavargusios, rutiniškos, užmirštos tikrovės atspindžiai statiškai skleidžiasi daug platesnėje visuomenės dalyje nei geba aprėpti geležinkelių takai.

Stebimų vaizdų kontrastas su TV ekranuose afišuojamais blizgučiais palieka slogų įspūdį. Atidesnę akį turintis pakeleivis galėtų įžvelgti apleistas statines, kurios kitados it pakyla tarnavo (ir vėl netrukus tarnaus) politinio spektaklio personažams. Žadėtos ir pamirštos tikrovės ironija. Netrunki pajusti, kaip paleista vaizduotė bando nunešti nusiminimo, savotiškos desperacijos ir gėdos takais. Žandai ima kaisti nemaloniu raudoniu prisimenant, jog tokia atodanga yra prieinama ir atvykėliams iš svetur.

Intuityviai norisi atsidusti: pas mus tai ech... o juk ten tai WOW... Nuo to net ir bėgiai darosi kreivesni...

Traukinio lango atvertas lietuviškos tikrovės paveikslas kalba kur kas iškalbingiau nei eilinė publicistinė analitinė laida. Už pilkos kasdienybės, už tos dažnai iš pažiūros nuviliančios tikrovės, slypi gilesnis ir turtingesnis reginys.

Traukinio maršrutas it nugludintas scenarijus vedžiodamas po rečiau matomą kitokią Lietuvą pažadina ne tik nusvilimą ar neviltį. Jis primena apie tokias svarbias ir žavesį keliančias savybes kaip atkaklumą ir nepasidavimą. Apie gebėjimą gyventi be bulvaro, be dirbtinio apsimestinumo. Apie stoišką gyvenimo priėmimą su visais jo netobulumais. Apie gyvenimą nepaisant valdžios pažadų ir politinio blefo. Apie lūkuriavimo ir mindžikavimo vengimą bei iškylančių iššūkių betarpišką priėmimą ir savarankišką kasdienybės organizavimą.

Taip, kartais išties nepavyksta išvengti gariūniškos estetikos ar kitokio provincialumo. Bet ar dėl to dalis tautiečių nusipelno kandaus sarkazmo ir pasmerkimo?

Kartais, ypač po ilgesnio laiko apsilankius provincijoje, nesunku sutrikti – čia daug kas kitaip. Nėra miestams būdingo greičio, visuotinio ūžesio, nėra pretenzingos estetikos, aukštos kultūros, masiško vartojimo ir daugelio kitų mums įprastų detalių. Tokį paveikslą išvydę užsienyje sakytume – tai bent ramybės oazė. Aptikdami tai pas save sakome – et, kaimas... Tas šokas kuomet susiduriama su kitokia nei įprasta tikrove neretai šiek tiek gąsdina, gal net atstumia.

Berašant komentarą akis užtinka Japonijos ambasadoriaus pagyras lietuviams. Ne miestams, ne menui, ne mokslui, ne verslui ar kitiems, daugelio akyse, pagarbos vertiems dariniams. Bet tautinėms lietuvių savybėms – nuoširdumui, mandagumui, paslaugumui. Bet svarbiausias teiginys, pasiruoškite, lietuviai linkę save nepelnytai nuvertinti.

Tokį paveikslą išvydę užsienyje sakytume – tai bent ramybės oazė. Aptikdami tai pas save sakome – et, kaimas...

Kodėl nepelnytai menkiname tai, kas gali kelti žavesį? Kodėl žvelgdami į atokesnius šalies kampelius regime provincialumą, bet ne nuoširdumą? Kodėl kaimo žmogų, nebesergantį rinkimine karštine, traktuojame kaip neraštingą, bet ne kaip nepasiduodantį priešrinkiminiam mulkinimui?

Kodėl vienkiemių gyventojai mums atrodo kaip emigracijos trauma, bet ne globalizacijos praktiniai žaidėjai? Kodėl dalies visuomenės noras savarankiškai tvarkytis ir savaip organizuoti savo gyvenimo scenarijų asocijuojasi su atskirtimi, bet ne aktyviu bendruomeniškumu ir tvirta pilietine pozicija? Kodėl madingų gyvenimo būdo tendencijų atmetimas bei kitokių vertybių išpažinimas mums kalba apie prasčiokiškumą, bet ne apie svetur garbinamą visuomenės įvairovę ar skirtingumą?

Kadaise C.S.Lewisas užbaigęs „Kipšo laiškus“ pastebėjo, jog pernelyg pasidavus nevilčiai, abejingumui, pykčiui ir kitoms negatyvioms emocijoms, netrunki save atrasti pralaimėtojo pozicijoje. Nebūtina priimti pykčio ir nevilties tiesmukai, pakanka ironizuoti ir gali nepajusti, kaip greitai būsi nuneštas gilyn į didesnę neviltį. Tuomet gebėjimas džiaugtis gyvenimu išrodys toks tolimas, jog liks tik pereiti prie masinio nepasitenkinimo ir pagiežos.

Kuomet net ir tie visuomenės aspektai, kurie galėtų džiuginti ir įkvėpti, piktina daugelį, imi suprasti, pasidavimo visuomenėje yra daug daugiau nei norėtųsi. O juk kelias į viltį nebūtinai toks tiesus kaip į nusivylimą.

Nėra sunku suprasti, kodėl žmonėms priimtina idėja dėl visko kaltinti valdžią. Bet ar valdžia kalta ir dėl to, jog mes patys dažniau renkamės menkinti pilietines laisves, savarankiškumą ir net individualumą?

Ar kažkas kitas šiandien trukdo mums džiaugtis tautiniais pasiekimais (net ir priimant idėją, jog galėtų būti geriau)? Ar tikrai sistema kalta, jog lietuviškos grožybės (kad ir ką kiekvienam tai bereikštų) dažniau sukelia ironiją ir skepticizmą nei nuoširdų žavesį? O gal tūlas kapitalistas-oligarchas it žandaras muštruoja ir neleidžia pasidžiaugti ryškesnėmis gyvenimo spalvomis?

Ko iš tiesų vertos mūsų lietuviškos grožybės?

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Apgaulės šešėlis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs