Miloszo pasirinktas subjektyvumas išradingai atskleidžia asmeninių pasirinkimų svarbą bei savaip praturtina aprašomų įvykių pasakojimą. Atskirai reiktų kalbėti apie autoriaus refleksijos gylį ir gebėjimą kurti įspūdingą elementarios kasdienybės pasakojimą. Eilutė privertusi stabtelti, taip pat išplaukia, sakytum, iš kasdienių namiškių vaidmenų apmąstymo:
„Tėvas neturėjo talento daryti pinigus ar karjerą, tai yra jam trūko ginklo, kuriuo kovojama su žmonėmis. Bet kokia intriga ir net taktika, kuria siekiama asmeninių tikslų, jam atrodė negarbingas dalykas. Jeigu jis pajusdavo klastą ir gudravimą, tiesiog baigdavo žaidimą ir darbo ieškodavo kitur“.
Keliuose sakiniuose Miloszas geba sutalpinti net kelis visuomenės funkcionavimui esminius – autoritetą, šeimą, vertybinę sistemą ir moralinę laikyseną – aspektus.
Beskaitant sušmėžuoja nūdienos aktualijos: asmeninis ryžtas įsipareigoti tam tikrai laikysenai yra pernelyg retas. Kur kas labiau paplitęs flirtas su įvairiomis išnaudojimo, nesąžiningumo ar negarbingo elgesio formomis, teisingumą interpretuojant iš savanaudiškų paskatų.
Garbingos laikysenos formavimosi prielaidoms itin trūksta gerųjų, sektinų pavyzdžių. Galiausiai, netrunka apimti liūdesys supratus, kaip tiesmukai nemenka visuomenės dalis interpretuoja žodžius „darbo ieškoti kitur“.
Nusišalinimas nuo didžiųjų klausimų svarstymo, kaip matome, šiandien turi varganą poveikį mūsų visuomenės sveikatai. Apie paūmėjusias ligas byloja tiek įvairiausio plauko nusikaltimai, tiek valdžios perteklinė galia, tiek piliečių blaškymasis visomis prasmėmis.
Žvelgiant į bandymus stabilizuoti visuomenės sveikatos pulsą galima išvysti įvairių sumanymų, dažnas kurių bus susijęs su griežtesniu reguliavimu. Čia ir vėl iškyla lietuvio silpnumas ir nenoras (o gal negebėjimas) savarankiškai spręsti sudėtingų klausimų. Užuot mėgavusis įsipareigojimų pasirinkimo laisve, prasimuša noras prisirišti prie galios centro, idant būtų iš viršaus nuleisti elgesio orientyrai. Bet tuo pat metu neatsisakoma įpročio ironizuoti ar pasitelkti sarkazmą (bet ne argumentų kvestionavimą iš esmės) iš ten plaukiantiems siūlymams.
Suprantamas pozityvių naujienų lūkestis ir priekaištai dėl negirdimų disidentų, moralistų ar kitų konstruktyvių bei esmiškai reikšmingų įvykių interpretacijų. Kita vertus, tokie priekaištai susišaukia su analogija, kuomet kaimynas per garsiai leidžia muziką, o mes pykstame, nes jis neužleidžia mums patinkančios dainos. Ne tik rinkoje, bet ir visuomenėje galioja ta pati taisyklė – bus paklausa (šiuo atveju tam tikrai moralinei laikysenai) atsiras ir pasiūla (šiuo atveju tam tikri ją atspindintys autoritetai). Norime teisingumo, bet ar norime jį puoselėti savo pavyzdžiu?
Galiausiai, kokio draugo jūs norėtumėt: ar tokio, kuris jus priimtų tokį, koks esate ir kalbėtų tik malonius dalykus?
Bandymas kažkam deleguoti moralės klausimų sureguliavimą iš dalies yra suprantamas, tačiau ne itin perspektyvus. Rimtesnė pradžia būtų asmeninio žvilgsnio kalibravimas nevengiant didžiųjų pasirinkimų apmąstymo: ko aš niekada nedaryčiau ir neleisčiau kitam daryti?
Kas yra absoliutus tabu? Kokia gėrio samprata man yra artima? Ir kokia blogio absoliučiai netoleruotina? Ar pastanga taikyti teisingumo standartus kitiems sutampa su asmeniniu elgesiu? Galiausiai, kokio draugo jūs norėtumėt: ar tokio, kuris jus priimtų tokį, koks esate ir kalbėtų tik malonius dalykus? Ar tokio, kuris norėtų jums padėti, nebijotų išsakyti argumentuotos kritikos ir padėtų tobulėti?
Nori nenori atmintin iškyla per anksti mus palikusio moralės sargo Leonido Donskio kitados išsakytas pasažas: „suvokti, kad be tavęs ir be tavo atminties bei dalyvavimo bendruomenės žmonija būtų neišbaigta; savo asmeninę egzistenciją susieti su visuomeniniu gyvenimu tų, kuriems, nors ir egocentriškiems bei nejautriems, tavo balso reikia labiausiai; nustatyti moralinio aklumo bei nejautrumo požymius savo bendruomenėje ir kovoti su jais taip aistringai ir nesutaikomai, tarsi tai būtų tavo paties yda; būti atidžiam viskam, kas vyksta pasaulyje, nes abejingumas, nusiraminimas ir panieka yra ne kas kita, kaip moralinio provincializmo požymiai“.
Manding, kur kas didesnė problema nei prastos naujienos yra eilinio žmogaus kasdienio gyvenimo normų kapituliacija kaktomušoje su viešai peršamais vaizdiniais ir juos lydinčiomis elgesio formomis. Pasidavimas viešai propaguojamam galios ir turto burbului yra kaip reta pagavus.
Skirtingai nei savais pavyzdžiais moko tiek Miloszas, tiek Donskis mes ne itin linkę stoti einamųjų įvykių akivaizdon ir nustatyti asmeninius orientyrus. Savistaba kasdieninėje laikysenoje yra be galo svarbi. Juk kas gi kitą yra visuomenės sveikatos atšvaitai jei ne individualių pasirinkimų visuma?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Hierarchijos rykštė
