Šiandien galime pastebėti dvi ryškesnes laisvinimo tendencijas: viena taikosi į visuomenėje egzistuojantį nuosaikų uždarumą ir siauras pasaulėžiūras, kita priešingai – sako, kad laisvės ir nevaržomų pasirinkimų yra per daug. Abiejų stovyklų atstovai pretenduoja vaduoti mus iš savaip suprantamų pavojų, tačiau neišvengia perteklinio dominavimo pagundų.
Pirmieji imasi plėsti mūsų laisves, tariamai, pernelyg siaurų požiūrių atžvilgiu. Deja neretai, pastarieji taip įninka į liberalios demokratijos evangelikų vaidmenį, jog pamiršta patį laisvės principą ir tampa panašūs į laisvės diktatorius. Na, pavyzdžiui, laisvės idėją jie grindžia nuomonių įvairove, tačiau jei kažkas linkęs pasilikti prie savosios, sakykime, konservatyvios nuomonės, skelbėjus tai ima erzinti. Bet ar galima dangstytis laisvės vėliava ignoruojant kito teisę į kitokį požiūrį? Nepakanka kalbėti apie laisvę, neišvengiama demonstruoti pakantumą ir pagarbą kitai nuomonei.
Kaip vienetai gali imti ir kurti muziką, taip ir su laisve – tik nedaugelis geba formuoti laisvos visuomenės principus.
Antrieji, taip pat kovoja vardan laisvės, tiesa, jų išeities taškas priešingas – vaduoti iš tariamai pernelyg gausių laisvių ir atsakomybės stokos, ilgainiui virstančių amoraliais paklydimais. Nors dažnai deklaruojama, kad viskas daroma dėl žmogaus, žmogus junta, kad yra traktuojamas kaip baudžiauninkas – laisvės ir asmeninė vertė mažėja, o pareigos ir paklusnumas ūgteli sulig kiekvienos reformos iniciatyva. Reglamentavimo karštinė ignoruojant asmens pasirinkimo teisę laisvės diskurse atrodo mažų mažiausiai keistai.
Kažkas yra taikliai pasakęs, kad laisvės praktikavimas yra panašus į grojimą pianinu. Bet kas gali prisėsti prie instrumento ir išgauti garsus. Tačiau tai nereikš muzikinio skambesio. Tiek muzika, tiek laisvė reikalauja meistrystės. Laisvės harmonija, lygiai kaip ir muzikinė, reikalauja itin jautrios klausos ir nuoseklaus įdirbio. Kaip vienetai gali imti ir kurti muziką, taip ir su laisve – tik nedaugelis geba formuoti laisvos visuomenės principus.
Suprantamas noras pasiekti norimą tikrovę kuo greičiau. Bet verta nepamiršti, jog jei iš kalėjimo pabėgi nelaukdamas teisinės reabilitacijos ir ignoruoji nuoseklaus išlaisvinimo procesą, visai netrukus gali grįžti į nelaisvę dar ilgesniam laikotarpiui. Panašiai yra ir su visuomeninio gyvenimo reguliavimu. Nei primestas išlaisvinantis vertybinis paketas (jei jis nėra lydimas savivokos), nei primesta draudimų kultūra (jei ji nėra palydima laisvanoriško įsipareigojimo), neduos siekiamo rezultato.
Kad ir kaip būtų, didžiausia drama ne opozicija tarp skirtingų pasaulėžiūrų ir net ne kova už skirtingas vertybes. Tiesą pasakius, tai gana natūralūs demokratinės visuomenės bruožai.
Bėda ta, kad pasitelkus prievartinius principus kovai už tariamą laisvę yra priversti reaguoti tie, kurie iš esmės sutinka su tikslais, tačiau jiems nepriimtinos priemonės ir būdai.
Tik nuolat ginčydamasis, revizuodamas savo ir kitų pasaulėžiūrą gali išsigryninti savąsias vertybes. Neramina itin atkaklus noras, manding specialiai, neieškoti kompromisų ir nekalbėti apie principus, kuriais būtų galima balansuoti įvairius interesus. Suprantama ir pateisinama vyriausybės pastanga ginti silpnesnį. Tačiau sunku pateisinti, kuomet konkrečios žmonių grupės teisės iškeliamos aukščiau, o kitų stipriai suvaržomos. Taip, pačiu primityviausiu būdu, visuomenėje eliminuojama empatija. Bėda ta, kad pasitelkus prievartinius principus kovai už tariamą laisvę yra priversti reaguoti tie, kurie iš esmės sutinka su tikslais, tačiau jiems nepriimtinos priemonės ir būdai.
Na, pavyzdžiui, daugelis besipriešinančių alkoholio prekybos ribojimams, tikiu, visiškai sutinka, kad alkoholizmas yra mūsų visuomenėje pastebima problema, kurią reikia spręsti. Tačiau vyriausybė, užuot pasinaudojusi proga pademonstruoti nuoširdų rūpestį žmogumi (pvz., visų pirma atpažinti, kam reikia pagalbos, identifikuoti, kokios jos reikia, numatyti labiausiai tikėtiną efektyvios pagalbos strategiją ir imtis taktikos jai realizuoti), renkasi primityvią ribojimo politiką, kuri it sovietmečiu visus piliečius a priori traktuoja kaip pavojingus, silpnavalius ir nesugebančius individualiai tvarkytis savųjų gyvenimų.
Gana keista, kuomet idealistais save laikantys asmenys subrandina tokias nejautrumo formas, kurioms nusakyti tinka posakis – tikslas svarbiau už priemones ar pasekmes. Dominuojant tokioms skirtingoms laisvinimo sampratoms ir turint tokius keistus projektus, itin keblioje padėtyje atsiduria paprastas pilietis. Geresnio scenarijaus suskaldyti visuomenę ties tikslais, dėl kurių nesiginčijama, ir nesugalvosi, pliekiamės dėl klausimų, reikalaujančių dialogiškumo bei dėmesingumo.
Beje, čia visiškai netinka tokiose situacijose primetama laisvės pertekliaus analogija: „tai viską leiskime ir tegu visi daro ką nori“. Tiesą pasakius, tokia pozicija išduoda stiprų nepasitikėjimą individu.
Juk laisvė nereiškia moralinių pasirinkimų vakuumo. Priešingai, laisvė, bent jau kaip aš ją suprantu, reiškia galimybę pristatyti skirtingas pasaulėžiūras, moralines kultūras, diskutuoti ir, jei norite, įtikinėti vieni kitus atstovaujamos pozicijos privalumais.
Aš nesutinku su tokia laisve, kuri nėra palydima įsipareigojimo. Tačiau tas įsipareigojimas turi būti moralus (individo ir visuomenės atžvilgiu) ir savanoriškas. Antraip, kas nuspręs – kam, kada ir kaip aš turiu būti įpareigotas prievartos būdu? Ir kuo tokia laisvė tuomet skirsis nuo tamsos nelaisvės?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Laisvės menininkas ar (ne)laisvės biurokratas?
