„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dainius Genys: Neįveikiamos akivaizdybės

Ne tik socialiniai tinklai vėl kaista dėl to, kas akivaizdu. Paskelbus statistiką apie padidėjusią šiųmetę emigraciją, dažnas nepraleidžia progos išsitarti. Pučiu dulkes nuo klaviatūros ir imuosi barbenti klavišus ne dėl dar vienos nuomonės trūkumo. Minčių pliauskas į diskusinę ugnį šįkart norėtųsi įmesti taip, idant kaitra pasklistų įvairesnėmis kryptimis. Žinoma, tai pavojinga. Bet dar pavojingiau kūrenti laužą permatoma, bet kieta migla.
Dainius Genys
Dainius Genys / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Gal ir ne visai tiksli įžanginė metafora, bet juk ne švento Gralio čia imuosi ieškoti. Ore tiesiog tvyrant paprastų receptų komplikuotiems dalykams geismui, tokių nepateiksiu. Priešingai.

Kartais ima atrodyti, kad daugelis dalykų Lietuvoje yra pernelyg aiškūs. Nesvarbu, ar kalbėsim apie emigraciją, švietimo reformą, sveikatos paslaugas, teisingumą ar tiesiog alkoholio politiką – dažnas turi labai aiškius ir paprastus atsakymus. Deja, kai ir politikai ima galvoti, kad šaliai valdyti pakanka tautologinės žinijos įsitikinimų, atsitinka taip, kaip šiuo metu gyvename. Kaip taikliai pastebėjo įžvalgus istorikas E.Aleksandravičius, nūdienos sprendimų panacėją sudaro ne itin sudėtinga loginė grandinė – vienas, du, trys.

Ar ne pernelyg įžeidžiančiai suskambės klausimas – kodėl visiems viskas aišku situacija neperauga į bent kiek tvaresnę politiką?

Antai migracijos atveju, regis, viskas aišku. Veik kiekvienas žino pagrindines priežastis: maži atlyginimai, didelės kainos ir totali aplinkinė neteisybė. Totalumas persmelkiantis, bet subjektyvus. Vis dėlto viskas paprasta tiek, jog tik ir norisi užsiimti išslydusių ir vis dar likusių sielų skaičiavimu. Tendencijos tokios aiškios, jog kasmetinio prieaugio/nuosmukio (nelygu, kaip pažiūrėsi) aritmetiką įmanoma atlikti pirštais. Rezultatai taip pat atitinkami. Tuomet belieka netikėtos nuostabos ir idiliškos aimanos, manding, reikia kažką daryti. Stipriau nei griausmas iš dangaus vilnija didžiūnų ryžtingi ketinimai sutvarkyti pagaliau šį klausimą.

Net jei realybė ir mesteli vieną kitą indikaciją, kaip būtų galima gerinti tikrovę, dažnas valdžios vyras pasakys – ne viskas taip paprasta! Kaipgi taip – jei viskas taip akivaizdu, kodėl neįmanoma (į)veikti? Ar ne pernelyg įžeidžiančiai suskambės klausimas – kodėl visiems viskas aišku situacija neperauga į bent kiek tvaresnę politiką?

Žiniasklaida rašo, kad specialistai nemato priežasčių migracijos augimui. Tuo tarpu skaičiai indikuoja priešingas tendencijas. Ekonomistai irgi gūžčioja pečiais – juk ekonomika auga! Auga ir emigracija. Galbūt ne kiekvienam iš pirmo žvilgsnio ir pavyksta išnarplioti šią sudėtingai paprastą logikos grandinę. Tačiau beveik kiekvienas savo kailiu jaučia, kad paprastumo spąstai gana skaudūs.

Ne tik išvykusiam, bet ir dažnam likusiam argumentas ekonomika auga, nėra priežasčių emigruoti galėtų pasirodyti kaip latentinis įžeidimas. Juk išvertus į žmonių kalbą tai reiškia gana paprastą dalyką: žmonės pluša, tačiau auganti ekonominė gerovė jų nepasiekia ir jie negauna tų vaisių, kurių tikisi. Prie dalybų pyrago jie nėra prileidžiami. Kaip suformuluoti kasdienės – neįveikiamos akivaizdybės – maskuotę aiškiai, bet išvengti oksimorono... Ar nestebina, kad ekonomistus ir bankininkus tai stebina? Kokias elgsenas galima įtarti ir kokius būdvardžius norisi naudoti?

Iki maksimumo imuosi didinti asmeninį tikėjimą žmonėmis ir iki minimumo gesinu argumentuotą įtarumą sakydamas – labiau norisi užuosti apsimestinį naivumą nei tendencingą kalbėjimą. Juk visame pasaulyje stebimas augantis atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Lietuva, deja, ne išimtis. Tiesa, Lietuvos atvejis itin specifinis. Nėra abejonių, jog ilgainiui tapsime klasikinės politinės ironijos vadovėliniu pavyzdžiu, kuomet darbininkų klasės interesams imasi atstovauti milijonieriai.

Nėra abejonių, jog ilgainiui tapsime klasikinės politinės ironijos vadovėliniu pavyzdžiu, kuomet darbininkų klasės interesams imasi atstovauti milijonieriai.

Tik geresnės atminties šeimininkas mena laikus, kuomet valstybės valdyme buvo svarbios idėjos, argumentai ir kiti įrankiai, leidžiantys kovoti su ne tokia ir aiškia aplinkine tikrove. Šiandien, bent jau viešos politikos lygmenyje, regime atkaklias pastangas išvengti tikrovės sudėtingumo pripažinimo ar pateikti bent vieną kitą solidesnę įžvalgą.

Paprastumo receptais grįsto pasitenkinimo pavojus – tai iš akių pametama ilgesnė perspektyva bei strateginio požiūrio vakuumas. Kam apsikrauti, jei viskas ir taip aišku? Negi kam neaišku, jog dabartinių tautos elgesių (bent jau migracijos kontekste, bet ne tik) nepaaiškina komentaro pradžioje iškeltas tautologinis tikrovės aiškinimo priežasčių triptichas? Tuo tarpu, kad ir kaip bežiūrėtum į valdžios žmonių veiksmus, atrodytų, pakanka fokusuotis tik į pasekmes, strategiją ir procesą traktuojant pertekliniais atributais.

Tarpstančio politinio pokerizmo eroje tiesiog nėra prielaidų nei rimtesnių argumentų, nei autoritetų iškilimui. Paprastumas šiuo atveju yra tvirta tamsios kvailystės priebėga. Net jei kažkas ir imtų rimtai kalbėti ar dėliotų argumentuotą vieno ar kito uždavinio viziją, atveriant asmeninio skepsio randą dera pripažinti: lažinčiausi – toks veikėjas nesukeltų nei rezonanso politikos ešelone, nei jautresnių virpesių visuomenėje. Bet negi reikia įrodymų?

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Ray Krocas Lietuvai

Dainius Genys VDU sociologas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“