Nenorėdamas specialiai užgauti geros valios piliečių, dirbančių valstybės tarnautojais (nuoširdžiai tikiu tokių esant), bandžiau aptarti neatitikimą tarp pastarųjų motyvacijos ir visuomenės požiūrio. Šįkart pabandysiu aptarti kai kurias galimas to priežastis, tačiau pradėsiu nuo iškalbingo įvadinio pasažo.
Šių metų pavasarį pristatyti „Pilietinės galios indekso“ tyrimo rezultatai beveik nesukėlė didesnės diskusijos viešoje erdvėje. Rinkimų pažadų įkarštyje (kuomet vieni už kitus garsiau žada geresnį gyvenimą) duomenys atrodo itin kontrastingai: 2015 m. pilietinės galios indekso vidutinė reikšmė tesiekia 33,4 balo (iš 100) ir liudija apie stagnuojančią ir netgi prastėjančią pilietinės galios būklę. 2014 metais, nors ir nežymiai, bet indekso reikšmė vis tik buvo didesnė – 34 balo (o kadaise siekė net 36 balus).
Kiek netikėta, kad trečio nepriklausomybės dešimtmečio viduryje tenka grįžti prie esminių demokratiškumo klausimų svarstymo.
Tyrimo autoriai konstatuoja: praėjusieji metai metai pasižymėjo dar labiau smukusiu visuomenės pilietiniu aktyvumu: nepaisant sėkmingų pavienių pilietinių akcijų, didesnė Lietuvos gyventojų dalis teigė nepaaukojusi labdarai ar kitaip neparėmusi asmenų, organizacijų, kuriems ši parama reikalinga (2015 m. labdarai aukoję teigė 44 proc. respondentų, t. y., 12 proc. mažiau nei 2014 m.), dar labiau sumenko visuomenės dalyvavimas aplinkos tvarkymo talkose (2015 m. į šią veiklą įsitraukę teigė 41 proc., t.y., 9 proc. mažiau nei 2014 m.), mažiau žmonių įsitraukė ir į vietos bendruomenės veiklas (29 proc. įsitraukusių, 5 proc. mažiau nei 2014 m.).
Taip pat mažiau žmonių būtų nusiteikę imtis veiksmų, jei jiems ar visai visuomenei iškiltų rimta problema (nusiteikusių inicijuoti veiksmus problemai spręsti 2015 m. – 6 proc., prisidėti prie tokios veiklos – dar 28 proc., t.y., 5 proc. mažiau nei 2014 m. ir 8 proc. mažiau nei 2013 m.).
Akivaizdi tyrimo autorių išvada – Lietuva vis dar neranda ir nepritaiko efektyvaus recepto pilietinei visuomenės galiai stiprinti. Prastėjantys pilietinės visuomenės būklės rezultatai ir gilėjanti pasitikėjimo atskirtis tarp visuomenės ir valdžios institucijų, galiausiai, atvejai, kuomet prisidengiant valstybės interesu žmogus nustumiamas į antrą planą, leidžia formuluoti griežtesnį klausimą – galbūt Lietuvoje nėra poreikio stipriai pilietinei visuomenei?
Kiek netikėta, kad trečio nepriklausomybės dešimtmečio viduryje tenka grįžti prie esminių demokratiškumo klausimų svarstymo – kas yra valstybė ir kokia vieta joje tenka piliečiui? Kaip mes suprantame valstybę? Ar valstybės idėją siejame su piliečių politine bendruomene, ar su valdžia, susitapatinusia su valstybe?
Įtaresnis pilietis galėtų kelti prielaidą, jog silpstanti pilietinė visuomenė nėra atsitiktinis reiškinys. Ir tam, ko gero, būtų galima rasti visai svarių argumentų. Na, pavyzdžiui, kas atsimena bandymą realiai stiprinti pilietinės visuomenės galias? Turiu galvoje ne apsiribojimą procedūriniais aspektais, bet argumentuotai revizuoti pilietinės visuomenės funkcijas ugdant pastarosios galias?
Politinės sociologijos prasme, gilėjanti pasitikėjimo atskirtis tarp visuomenės ir valdžios institucijų kelia klausimų dėl valdžios reprezentatyvumo ir turi funkcinį poveikį visuomenei.
Pavyzdžiui, ką liudija visi pastarojo laiko valdžios ir piliečių nesusikalbėjimo atvejai (pradedant „Kalafiorų skandalu“ ir baigiant „Laisvės pikniku“)? Valdančiojo elito idėjos ir sprendimai neretai praranda savo paveikumą, nes remiasi tik jiems patiems suprantama ir nedidelei daliai visuomenės priimtina (ir naudinga?) valstybės valdymo samprata.
Tuo tarpu kita visuomenės dalis gyvena kitomis nuotaikomis. Šiuos žmones valdantysis administracinis elitas neretai interpretuoja kaip tamsuolius, atsilikėlius, provincialus, nesusigaudančius situacijoje ar bijančius progreso.
Reikalas tas, kad dalis pirmųjų siūlomų sprendimų a priori negali būti mobilizuojantys ne tik dėl to, kad remiasi tik nedidelei (tačiau didelę galią turinčiai) visuomenės daliai būdingomis nuostatomis, bet ir dėl to, kad de facto politikoje galimybes turėsiantys atverti sprendimai (pvz., emigracijos, sveikatos, švietimo ir t.t. politika) nejučia įgauna reguliacinį toną ir labiau primena konkretų receptą nei kvietimą kurti scenarijų.
Turint omenyje, jog bet kokia valstybės praktikuojama suvaržymų ar prievartos prieš pilietį pozicija skatina visuomenės nusivylimą arba pyktį, nekeista, jog pasitikėjimo atskirtis auga.
Įdomu tai, kad elitistinė pasaulėžiūra, regis, gana populiari ne tik tarp elito. Nagrinėjant viešąsias apklausas, kuriose aptariamas visuomenės požiūrio į valstybę aspektas, pastebima, jog dalis visuomenės linkusi redukuoti savo kaip piliečių vaidmenį ir valstybingumo raidą sieti ne su politikais, ne aktyviu piliečių dalyvavimu, bet su ekspertais, profesionalais, specialistais ir funkcionieriais.
Verta pažymėti, jog neretai toks šios visuomenės dalies pasirinkimas yra pažymėtas nesidomėjimu valstybės reikalais arba jų neišmanymu (arba ir viena, ir kita). Ir štai čia visuomenė stumia save į gana neatsakingą padėtį.
Kažin ar keista, jog užuot bandžius vėl ir vėl pakurti visuomenės laisvėjimo ir savi-organizacijos variklį, o vėliau skleidus platesnės bei stipresnės savivaldos sparnus, vis labiau įsigali naujojo (administracinio) elito tipas, teigiantis žinąs, ko reikia baudžiauninkams išvaduoti. Kita vertus, vargu ar egzistuojant tokiai priešpriešai įmanomas konsensusas, ilgainiui virstantis visuomeniniu interesu?
Tokiame kontekste nestebina neatitikimas tarp valstybės tarnautojų motyvacijos ir visuomenės nuomonės pastarųjų atžvilgiu. Pirmieji iš tiesų nuoširdžiai tiki tarnaujantys valstybei, deja, visai gali būti, jog vadovaujasi šiek tiek kitokia valstybės valdymo samprata nei kita visuomenės dalis.
Ar negali būti, jog auganti valdančiojo administracinio elito galios koncentracija kartu atspindi beįsigalinčią valstybės viršenybės prieš pilietį sampratą?
Ir vieni, ir kiti nori, kad gyventi būtų geriau, tačiau pirmieji labiau pabrėžia valstybinį interesą, o antrieji – piliečio teises. Bet apie tai kitą kartą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Vienos tiesos pavojus
Dainius Genys yra VDU sociologas
