Nors Sočio žaidynės įvairiausių abejonių ir gandų neatsikratė nuo pat 2014 metų žaidynių vietos paskelbimo akimirkos, atskleisti įvykiai apie valstybiniu lygmeniu skatinamą dopingo vartojimą ir sukčiavimo užkulisius pranoko net ir didžiausių paranojikų skepsį.
Pats TOK šefas T.Bachas suskubo apibūdinti įvykius kaip šokiruojančius ir beprecedenčius tiek olimpinių žaidynių, tiek sporto istorijoje. Rusijai gresia būti pašalintai iš Rio žaidynių. Tuo tarpu Rusija sureagavo jai įprastu būdu – faktų neigimu, kaltinimu politinėmis manipuliacijomis ir grasinimais palikti TOK bei kurti naują alternatyvą.
Antradienį surengtame neeiliniame TOK posėdyje sprendimo priėmimą nuspręsta atidėti ateičiai. Kol kas oficialios sankcijos paskelbtos tik pagrindiniu skandalo veikėju vadinamam Rusijos sporto ministrui V.Mutko, jis nebus įleistas į Rio.
Esame liudininkai, kai sukčiavimo praktikos kilsteltos į naują, valstybinį lygmenį.
Pasaulis nekantriai laukia tęsinio. Suprantama, jog sprendimo svoris, tiek dėl didžiulio dėmesio, tiek dėl precedento kūrimo, slegia TOK valdybą. Nesinorėtų būti blogu pranašu, bet turint omenyje Rusijos neoficialius derybinius gebėjimus ir demonstruojamą neįtikėtiną sportinę formą kovojant su įvairiausio plauko sankcijomis, visai gali būti, jog sprendimas bus marinuojamas iki paskutinės minutės, o baigsis skambiais grasinimais, bet ganėtinai švelniomis nuobaudomis. Juk jau dabar vis garsiau kalbama, kad sportininkai skandale vaidino tik pėstininkų vaidmenį...
Dopingo vartojimo klystkeliai nėra jau toks retas reiškinys. Beveik prieš kiekvienus svarbius startus, įskaitant ir olimpines žaidynes, kai kurie sportininkai linkę savo kelią pasigerinti nelegaliomis priemonėmis. Deja, tokio kalibro reiškinio, kai į tai įsivelia net ir dalis valdžios bei specialiosios tarnybos, regis, dar nebuvome regėję.
Netobulo pasaulio gyventojai įpratę susidurti su individualiomis ar grupinių apgavysčių praktikomis, tačiau dar nebuvo bandymo dėl sporto pergalės sukčiauti organizuotu būdu, įtraukiant kelis šimtus sportininkų. Esame liudininkai, kai sukčiavimo praktikos kilsteltos į naują, valstybinį lygmenį.
Kiekvienam doram ir sąžiningam piliečiui sunku suprasti motyvus ir kyla klausimas – kodėl? Kaip suprasti tokį nesąžiningumą? Kaip paaiškinti su tuo susijusią riziką? Kokie galėtų būti motyvai?
Priežastis galima apibendrinti į dvi grupes. Pirmoji susijusi su Rusijos politika ir instrumentine sporto traktuote šiame uždavinyje. Antroji – su visame pasaulyje išpažįstamu pergalės kultu.
Pradėkime nuo pirmosios. Politinė problemos pusė susijusi tiek su tarptautine, tiek ir vidaus Rusijos politika. Pirmiausia, sėkmingi rusų sportininkų pasirodymai turėjo prikaustyti didingos ir galingos (šiuo atveju redukuojant galybę iki fiziškai stiprios) tautos dėmesį ir leisti pajusti vienybę bei pasididžiavimą sava šalimi. Ypač namų olimpinėse Sočio žaidynėse. Dar prieš iškylant skandalingai žaidynių organizavimo kainai (kol kas tai brangiausios olimpinės žaidynės istorijoje) buvo aišku, jog sporto pasauliui nuguls didžiulė atsakomybė pateisinti tautos lūkesčius ir sunkiai suvokiamą kainą.
Antra, neabejotinai parodyti pasauliui galybę ir dar kartą patvirtinti demagogiškus valdančiųjų žodžius apie nepalaužiamą Rusijos valią ir galybę. Turint omenyje kruvinus Rusijos veiksmus Ukrainoje ir tarptautinės politikos krachą, it oras buvo reikalingi sėkmingi pasirodymai tiek Sočio žaidynėse, tiek ir kitose startuose.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, sportas turi įrodyti Rusijos galybę ir pranašumą prieš visapusiškus jos konkurentus – Vakarus.
Tai nėra netikėta, ypač prisimenant iš sovietinių laikų ataidinčią ir iki šiol gają sporto sampratos traktuotę. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, sportas turi įrodyti Rusijos galybę ir pranašumą prieš visapusiškus jos konkurentus – Vakarus. Panašiai kaip masinės mankštos sovietmečiu, taip profesionalių sportininkų sėkmė dabar turi užimti visuomenę ir atitraukti dėmesį nuo valstybės valdymo.
Masinio dopingo vartojimo detalėms iškilus į viešumą, tapo aišku, jog Rusija patyrė fiasko abiejuose frontuose. Kita vertus, stebina gebėjimas manipuliacijas sėkmingai slėpti ne vienerius metus. Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, lyg ir aiškėja, kad sportinėmis pergalėmis labiau suinteresuoti buvo sporto funkcionieriai ir administratoriai.
Nesinori teisinti sportininkų veiksmų, bet gali būti, jog apgaulės iniciatyva plaukė ne iš jų. Nors kol kas negirdime istorijų, kad kažkas būtų nepaklusęs subordinacijai ir sąžiningumo vardan atsisakęs neleistinų manipuliacijų. Tai tik dar kartą parodo pergalės reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje ir augantį norą rizikuoti dėl pergalės nevengiant ir sunkiai suvokiamų priemonių.
Čia prieiname prie antrosios priežasčių grupės. Tiek pergalės, tiek varžymasis, tiek taisyklės yra svarbiausios sporto kuriamo spektaklio dalys. Tačiau jau kuris laikas galime stebėti ne itin malonią tendenciją, kuomet ima dominuoti vienas elementas – pergalė.
Ypatingas pergalės sureikšminimas, pavertimas svarbiausiu tikslu, mažina jos siekimo kelio svarbą. Vis labiau akivaizdu, jog pergalės siekimas bet kokia kaina skatina agresyvesnę, nuožmesnę, grubesnę kovą, bet ir tai, jog atletai nebelinkę atkakliai siekti pergalės. Išaukštinta pergalės reikšmė tapo tikslu, vardan kurio visos veiklos priemonės yra pateisinamos.
Nepaisant to, kokiu būdu iškovota pergalė, po jos atėjusi šlovė išplauna asmens garbę ir jo elgesys nebekritikuojamas. Beje, tai taikytina ne tik sporto, bet ir kitoms sritims: verslo, mokslo, politikos ir kt. Greitos pergalės kaina – tai ne tik nesąžininga kova, bet ir nykstantis varžymosi žavesys.
Rusijos dopingo skandalas tęsėsi ne vienerius metus ir niekas nežino, kiek tai būtų tęsęsi ateityje, jei ne herojiškas atskirų asmenų ryžtas paviešinti nesąžiningumo mastą.
Kita vertus, tik naivuolis gali viltis, jog paslaptį įmanoma išsaugoti, kai jos dalininkais esti keli šimtai žmonių. O tai tik dar labiau patvirtina prielaidą, jog pergalės tikslas skatina griebtis bent menkiausio šiaudo, net jei tai apgaulė.
Būtent šia prielaida būtų galima aiškinti tai, kad nugalėti bet kokia kaina veržiasi net ir tie sportininkai, kurie yra pakliuvę į dopingo vartojimo peklą anksčiau. Jų neatgraso nei nesėkmė, nei rizika. Tokio perteklinio noro iškovoti pergalę nereiktų painioti su didiems sportininkams būdingu konkurencingumu (angl. competitiveness) ir važymusi, kuomet pergalė taip pat esminis tikslas.
Pirmiesiems svarbiau pergalė ir beveik nesvarbūs jos siekimo keliai, dėl to sunku sakyti, kad pergalė iškovota. Tuo tarpu antriesiems svarbu konkuruoti kilstelint meistriškumą į naują lygmenį. Pastarųjų pergalės ir jų grožis neįmanomas be aukščiausio lygio konkurencijos ir kovos, skatinančios dalyvių tobulėjimą.
Kad ir kaip bepasibaigtų šis skandalas, neabejotinai jis taps juodžiausiu sporto istorijos įvykiu. Finalas nebus nei greitas, nei lengvas. Lieka viltis, jog TOK sugebės nepasiduoti inertiškai vertybių devalvacijai, sugebės susigaudyti organizaciniuose orientyruose ir apgins kilnius olimpinius idealus.
Kažin ar įmanoma sukišti išleistą džiną atgal į butelį, bet norisi tikėti, jog ir šiandien įmanomas sporto spektaklis, kuomet esminio tikslo – pergalės – siekimo kelyje ne mažiau svarbiais išlieka tiek nuoseklus varžymasis, tiek ir susitartos taisyklės, pagal kurias konkuruojama.
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Laimės frankenšteinas
