Neseniai kino teatruose rodytas filmas „Įkūrėjas“ („The Founder“) atskleidžia tiek brolių McDonaldų greito maisto idėjos gimimo istoriją, tiek R.Kroco ambicijų, verslumo ir cinizmo varomą kioskelio transformaciją į bene didžiausią restoranų tinklą visame pasaulyje.
Negirdėjusieji susipažins su garsaus restorano verslo modeliu ir raida. Išgirs kaip McDonald pavardė tapo pasauliniu brendu tačiau savininkams nebepriklausė. Pamatys, kokie socialiniai aspektai nulėmė greito maisto išpopuliarėjimą ir kodėl McDonald‘s taip greitai tapo visur atpažįstamu fenomenu. Galiausiai, filmas įstrigs ilgam dėl pagrindinio personažo (akt. Michaelio Keatono) įtaigios vaidybos.
Ne filmo reklama ar recenzavimu šįkart noriu užsiimti. Kino juosta tiesiog tapo impulsu ilgiau kirbėjusiems apmąstymams. Pagrindinis istorijos leitmotyvas – „ne protingiausi ir ne kūrybingiausi tampa laimėtojais, o atkakliausi“, nėra originalus, nei naujas, tačiau nūdienos Lietuvoje suskamba savitai.
Viena vertus, matome minias atkakliųjų ir jų įspūdingą ryžtą bandant nebūtinai protingiausiai ir kūrybingiausiai tvarkyti visuomenės gyvenimą. Kita vertus, žvelgiant į pačią visuomenę, nesunku aptikti ambicijos stygių tvarkantis asmeninį gyvenimą.
Ray Kroco istorija nėra tik asmeniška ar tik amerikietiška. Priimant istoriją kaip įvairiose kultūrose iškylantį archetipą, pažįstamų bruožų galime užtikti visai šalia. Ar nesame Lietuvoje girdėję istorijų, kuomet individualus triūsas būtų pasisavintas kitų, o kūrėjas liktų be nieko? Ar nesame regėję tokios sėkmės apdainavimo, kuri pasiekta lipant per kitų galvas? Ar nesame liudiję tokių asmeninio intereso iškėlimo kaip labiau teisėto kitų atžvilgiu? Ar nesame patyrę savotiškų „sėkmingų“ žmonių sėkmingumo, kuomet žmogaus esama talentingo, netgi charizmatiško, tačiau vaisiai tedžiugina vien jį patį?
Apie lietuvišką svajonę, tiksliau, apie Amerikietiškos svajonės vietinę adaptaciją, laikas nuo laiko kalbama nemažai. Didžiulis bulvaro dėmesys nukreiptas viso to apdainavimui. Schema gana paprasta – drąsa, galimybės plius atkaklumas lygu laimėjimas. Šio laimės recepto savotiškas žavesys – kuo sunkesnis startas, tuo saldesnis laimėjimas.
Seniai bevarčiau gyvenimo būdo žurnalus, tačiau abejoju, ar daug kas pasikeitė: laimė, šypsenos, įspūdžiai, sėkmės istorijos ir vėl laimė. Kaip sako pažįstamas žilagalvis senolis – seilių daug, o kramtyti nėra ką.
Tiek bulvarinės, tiek mūsiškų „herojų“ (itin galioja artimai suartėjusiems su valstybės administravimu) istorijos barsto savotiškas pamokas. Ne tiek atsidėti savo svajonės puoselėjimui visa širdimi, kiek laukti progos ir ja pasinaudoti. Deja, neretai, ta galimybė tai kitų žmonių naivumas arba viešo intereso prievartavimas.
Amerikietiškos svajonės didžiūnai patyrė daugybę nuoskaudų, galėjo tūkstančius kartų palūžti, bet nepalūžo.
Manding, surasti šiltą vietelę ir laikytis jos, kalti pinigėlį, kol niekas nesuuodė aferos. Pavyzdžių gausa tokia banali ir visaapimanti, kad nebesinori atkartoti to purvo dėmių. Bene ryškiausia vietinio bulvaro savybė – aspiracijos konstruojamos vienam scenarijui – galios siekimui. Jei tu nesi šiame kelyje esi nereikšmingas ir neįdomus, o tavo egzistencija apskritai abejotina.
Kad ir kaip būtų, ne galimybių šiandien trūksta. Trūksta tikėjimo tiek bendrapiliečiais, tiek asmeninėmis jėgomis. Paprastai tariant, noro nepasiduoti įrodinėjant savojo požiūrio vertę. Stingame pavyzdžių, kurie parodytų, jog nepaisant didžiulės neteisybės – įmanoma nepalūžti.
Ray Kroco sėkmės raktas, o kartu ir pamoka visiems – atkaklumas yra jėga, kuri padės pasiekti tikslo.
Tokia laikysena įmanoma susigyvenus su neteisybe: suvoki neteisybės mąstą kaip tikrovę, tačiau nepasiduodi jos primetamoms apibrėžtims. Taip, kažkas yra geresnėje padėtyje, bet ar tai apibrėžia tave ir tavo galimybes? Taip, nėra lengva išlaikyti optimizmą stebint (ir neduok Dieve analizuojant) įvairias reformas ir visuomeninio gyvenimo organizavimo principus, bet ar tai atima teisę tvarkytis kaip išmanai? Tačiau vos tik įeini į aukos vaidmenį – ambitionis finis, sunku nepradėti virkauti ir keiksnoti, kad kažkas tau skolingas.
Amerikietiškos svajonės didžiūnai patyrė daugybę nuoskaudų, galėjo tūkstančius kartų palūžti, bet nepalūžo. Ne tiek sėkmės paukštė, kiek noras įrodyti savo vertę juos inspiravo ir vedė pirmyn. Noras įrodyti, kad pasaulis klydo tave nurašydamas.
Vienas pozityvus dalykas, kurį amerikiečiai sugeba išspausti iš ganėtinai ciniškų sėkmės istorijų, tai didinti pasitikėjimą savo jėgomis. Dažno amerikiečio aksioma gan paprasta – kuo daugiau netvarkos aplink, tuo stipresnė motyvacija apsikuopti pačiam. Bandyk ir tau pavyks! Lietuvoje apstu ambicijų, kurios vardiklis galios siekimas. Tačiau itin stingame tokių, kurios nukreiptų į savęs ugdymą, prasmingo ir džiugaus gyvenimo kūrimą.
Ray Kroco sėkmės raktas, o kartu ir pamoka visiems – atkaklumas yra jėga, kuri padės pasiekti tikslo. Tai galioja ne tik didžiūnams, bet ir eiliniams mirtingiesiems nepraradusiems vilties tvarkytis asmeninį gyvenimą.
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Skaičių invazija
