Klausimo aktualumą visai nesunku pamatuoti. Bet kokia viešai paskelbta su emigracija susijusi aktualija, o ypač jei palydima tokių būdvardžių kaip kad „skaičiai glumina“, „žmonės bėga“, „valdžia bejėgė“ ir t.t., sulaukia tūkstančių komentarų.
Tema jau kuris laikas yra tapusi patraukliu burtažodžiu. Emigracija tarsi medus lūpoms politikų, žurnalistų, verslininkų ir visų kitų. Žodžio stebuklingumas išryškėja bandant suprasti masiškas kalbas. Dalykas tas, kad nepaisant jų gausos – aiškumo kaip reta maža. Tas pats žodis tuo pat metu vieniems reiškia išganymą, kitiems prakeikimą. Ir kaip tuomet suprasti ar susikalbėti?
Šiuo komentaru dėmesį iš esmės noriu atkreipti tik į vieną aspektą, t.y., netylančias kalbas apie emigracijos suvaldomumą. Tarsi įmanoma sukurti efektyvią strategiją, kuri išspręs problemą. Čia, matyt, priklauso nuo to, kaip vertiname patį fenomeną?
Bėgantieji aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad nei valdžios, nei darbdavių (kaip grupių, o ne atskirų atvejų) logika nesivadovauja, bet atvirai ją atmeta.
Viena vertus, jį galime traktuoti kaip neišvengiamą reiškinį. Juk nėra valstybės, kurios piliečiai neemigruotų. Skiriasi tik mąstai. Ar emigracija reiškia lietuvio praradimą šaliai, ar tik persikėlimą gyventi kitur? Akivaizdu, kad jei vertiname emigraciją tarsi visi išvykusieji miršta Lietuvai, tuomet išties sunku galvoti apie jų pri(si)kėlimą. Ir priešingai, kur kas lengviau kalbėti apie gyvenamosios vietos relokaciją, lietuvių gyvenimą kitur.
Nesunku pastebėti, kad emigracija lietuviams yra tapusi savotiška Ezopo kalba. Gausūs būriai taip išreiškia norą nusikratyti varguolio jungo, o galingieji bando juos sulaikyti. Apeliuodami į sveiką protą, pagal savaip pasirinktą šio žodžio aiškinimą, jie dalija pažadus ir bando įtikinti pasilikti. Bėgantieji aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad nei valdžios, nei darbdavių (kaip grupių, o ne atskirų atvejų) logika nesivadovauja, bet atvirai ją atmeta. Pastarieji nori įpiršti, kad jei išvykstantys apie tai susimąstytų, tai suprastų galingųjų dilemą: pastangas pagerinti situaciją ir galimybių ribas tai užtikrinti. Maždaug – jūs supraskit mus ir pakentėkit. Daugelio atsakymas į tokį kvietimą gan aiškus.
Žadėti, kad suvaldysime emigraciją, empiriškai žvelgiant, reiškia maždaug tai, kad kilstelsime šalies ekonomiką ir viešųjų paslaugų kokybę iki britų, skandinavų, vokiečių (sąrašą galima tęsti pagal populiariąsias emigracijos kryptis) lygio jau artimu metu. Nesu ekonomistas, todėl atsakysiu krikščioniškai – tam reiktų didelio stebuklo!
Beje, kodėl emigracijos tema itin erzina ir tuo pačiu vilioja politikus? Viskas ganėtina paprasta. Visiems valdantiesiems (buvusiems, esantiems, būsimiems) šis žodis stringa gerklėje, nes to beveik neįmanoma suvaldyti, tuo tarpu noras pažaboti yra didžiulis. Ir priešingai, visi opozicionieriai (buvusieji, esantieji, būsimieji) tai itin mėgsta, nes beveik bet kurį valdžios sprendimą galima kritikuoti sakant – jūs skatinat emigraciją ir iš dalies (bet tik iš dalies) jie teisūs.
Tarsi jei galima valdyti, tai reikia ir kontroliuoti. Juk būtent nuo šios pastangos – įsprausti žmogų į griežtus rėmus, kurie jam nėra nei priimtini, nei malonūs, – ir bėga didelė dalis tautiečių.
Galingieji, tiek vadžia, tiek verslininkai, patys įspraudžia save į kampą kalbėdami apie emigracijos suvaldomumo pažadą. Užuot siekę ugdyti asmens autonomiją, savarankiškumą ir puoselėti savivaldą, bombarduoja jį suvaldymo vaizdiniais. Tarsi emigruojantis lietuvis būtų nesusipratęs mužikas, kuriam reikia parodyti jo vietą. Tarsi daugelis išvažiuojančių tai daro be jokios graužaties ar skausmo paliekant tiek artimuosius, tiek gimtinę.
Toks retorinis, o kartu ir valdymo racionalumas stipriai primena kai kuriuos netolimų šalių pavyzdžius, kur į visuomenę žiūrima kaip į kažką, ką reikia valdyti, nes pati visuomenė neturi jokio gebėjimo nei autonomijai, nei saviraiškai, o ypač savęs pačios valdymui. Tarsi jei galima valdyti, tai reikia ir kontroliuoti. Juk būtent nuo šios pastangos – įsprausti žmogų į griežtus rėmus, kurie jam nėra nei priimtini, nei malonūs, – ir bėga didelė dalis tautiečių. Vietoj to, kad išlaisvintume ir didintume pasirinkimų įvairovę, mes dar labiau suvaržome.
Einant šia kryptimi, ko gero, geriausias sprendimas, atspindintis esmines kalbų apie migraciją nuotaikas, būtų kurti naują Emigracijos ministeriją, o konsultantu pasikviesti LaVarą Ballą. Derinys leistų sujungti populiarėjantį valdymą draudimais ir skambius, bet su realybe mažai susijusius, šūksnius. Toks viešumo ir žinomumo derinys tikrai privers ką nors susijaudinti.
P.S. Šiuo metu VDU mokslininkai vykdo lietuvių migracijos priežasčių tyrimą. Daugeliui, regis, tai toks banalus užsiėmimas, kad kyla klausimas, kam to reikia? Reikia norint suprasti. Tikintis daugiau aiškumo. Bandant užčiuopti išvykstančių pasirinkimus ir liekančias pamokas. Jau turint pirminius rezultatus matyti, kad priežastys panašios, bet jų gylis konkrečiam žmogui stipriai skiriasi. Daugelis atsako, kad jie tiesiog nesijautė reikalingi. Štai mūsų sprendimas – leiskite mums jus išgirsti ir suprasti – kodėl jūs taip manote?
Norinčius sudalyvauti tyrime ir pasidalinti nuomone kviečiame apsilankyti šiame apklausos puslapyje.
Dėkojame už atsakymus.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Pėdsako beieškant
