Pastaruosiuose komentaruose svarstydamas laisvės klausimą susimąsčiau, ar nebus taip, kad didžiausia laisvės problema šiandieninėje Lietuvoje – tai užmojo stoka. Kalbu ne apie tuos, akivaizdžią skaitinę vertę turinčius sumanymus teliečiančius nedidelę grupelę interesantų, kurių pavyzdžių aplink tarpsta per daug. Ir ne apie grandiozinius nūdienos valdžios planus suriktuoti visuomenę ignoruojant jos įvairovę. Maga nusileisti į individualų lygmenį aptariant privačius sumanymus – kaip tvarkomasi su turima laisve? Fokusuotis į kasdieninius prisisvajojimus nepriklausomai nuo jų dydžio ir atnešamos naudos, tačiau kurie džiugina žmogų ir pripildo jo gyvenimą pilnatvės.
Ar šiandien turime nuotykį, kuris mus svaigintų ir džiugintų? Tokį, kuris, nepaisant aplinkinių vėjų, teiktų mums užuovėją? Kuriuo praplėstume savo rutiną? Pasikartosiu, domina ne bulvariniuose žurnaluose spindintys svajonių gyvenimai, bet originalumu, įvairove ir aistra pasižymintys mikro pasauliai.
Dažnas suskubs teisintis – trūksta pinigų, o po ilgų darbo valandų belieka paprastas noras nieko nedaryti, nes tiesiog nebėra jėgų. Bet ar ne čia problema? Viena vertus, iš tiesų tarpsta nuostata – jei tavo svajonė negeneruoja pajamų, tai ji neverta dėmesio. Nebent jau turi užsikalęs gražaus pinigėlio, tuomet panašūs nuklydimai pateisinami. Kita vertus, tai visai nereiškia, kad egzistuoja koks nors ryšys tarp individo džiaugsmingų sumanymų ir jo turto kiekio. Kur kas dažniau galime aptikti tyrimų, aprašančių, kokio dydžio turtai ima tapti nerimo šaltiniu.
Milijono dolerių vertas klausimas – ar beliko veiksnių, skatinančių atsidėti gyvenimo nuotykiui?
Vaikai jau mokykliniame suole imami atpratinti nuo nerūpestingų svajų ir protinami būti praktiškesniais. Universitetai savaip gesina entuziazmo pradus brukdami darbo rinkos aptarnavimą ir pragmatiškus įgūdžius. Vieša nuomonė vienintelę viltį regi emigracijoje. O valstybė, ypač pastaruoju metu, užsiima nelaisvės pasaulio plėtra, strateginę lyderystę (kuo renkamės būti) užleisdama prognostinei skaičiukų diktatūrai.
Milijono dolerių vertas klausimas – ar beliko veiksnių, skatinančių atsidėti gyvenimo nuotykiui?
Draugijų, bendruomeninių ar gyvesnių bohemos ratelių gyvenimo taip ir nebuvome išvystę (bent jau peržengiančio undergroundo ribas). Todėl nestebina, kad ir šiandien, neretai su tokiu pat uolumu kaip ir sovietmečiu, tarpsta atsainus požiūris į kitokį tipą, pastarąjį a priori suvokiant esant pavojingą. Svajoklis beveik lygu kvailys.
Podažniai iškyla primityvus vaizdinys, tarsi egzistuoja dviejų tipų svajonių aitvarų leidimo aikštelės. Pirmoji, tai uždaras rezervatas, koncentruotas aplink galios žaidimų aikšteles, kur pakliūti gali tik išrinktieji. Antroji, vieša ir visiems prieinama, tačiau stipriai nustekenta, žmonės čia šmirinėja, bet retas imasi nuoširdžių bandymų būti savimi. Nusivylimo ir keistos konkurencijos pasekoje regime kažkokį pasidavimą ir abejingumą, tarsi svajoti ir didžiajam gyvenimo nuotykiui atsidėti gali tik išrinktieji.
Pernelyg dažnai daugelio individų gyvenimo prasmės receptai ataidi iš viešumos sklindančių simuliakrų, dirbtinų vaizdinių, brėžiančių gyvenimo prasmės turinį.
Kiek ir kokių paskolų (ne)reikia paimti, kurie sumanymai (ne)perspektyvūs, kokiomis mašinomis (ne)madinga važinėti, kokius laisvalaikio pomėgius (ne)verta puoselėti, kur ir kaip (ne)įdomu atostogauti ir t.t. Ar ne kvaila vaikytis tokios svajonės, kuri yra primesta ir svetima, stengtis būti tuo, kuo nenorėtum būti, jei žinotum, kuo tai gresia ir jei suprastum, ko iš tiesų pats nori?
Galbūt išties šiandien nelengva patikėti, kad galime turėti kitų tikslų ar vaikytis savo džiaugsmų, kurie nepriklauso nuo mūsų socialinio statuso ir (ne)uždirbtų pinigų. Juk pasidavus medijų kuriamai tikrovei ir labiau ėmus tikėti pesimistinėmis prognozėmis apie niūrią ateitį, nėra lengva pasitikėti individualiomis pastangomis ar atsidėti sumanymams. Bet ar ne svajonės bei nuotykio turėjimas ir padeda išsivaduoti iš šio rato? Mes tampame nebepavaldūs nei tiesioginiams viršininkams, nei tūlam valdininkui, kai imame suprasti, kad gyvenimas nesibaigia rutina.
Kunigas ir rašytojas, didelį dėmesį skyręs vidinės harmonijos pažinimui, T.Mertonas drąsiai pažymi: „Tavo gyvenimą formuoja tikslas, dėl kurio gyveni. Tu esi sukurtas pagal savo troškimų paveikslą“. Nustodami svajoti rizikuojame skęsti svetimkūnėse iliuzijose ar likti nerimą keliančioje periferijoje.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo Universiteto sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: (Ne)Laisvės šaukliai
